top of page
  • Writer's pictureCikados

Įkvėpt. Iškvėpt Dygsnių dienoraštis

Siuvinėti taip lengva ir malonu. Visuomet laukiu tos akimirkos, kada paimsiu adatą, ir pasileisiu dygsnio ritmu, kada galėsiu tiesiog būti. Ramiai, be priekaištų sau, be užduoties, be skolos. Jei pasiseks, tai ir be laiko spaudimo, ir be alkio jausmo. Lėtas dygsniavimas – tai mano galimybė būti pilnatvėje, užeiti į savo vidinį kambarį, kuriame nieko netrūksta, kuriame tikėjimas savimi yra ir bus.

Kai sakau sau, kad dabar reikia rimtai parašyti apie savo darbą, tą pačią akimirką įsitempiu. Savaitę atidėlioju, ir neturiu paaiškinimo, kodėl man tai sunku. Atrodo, mano adata parašė viską, kas buvo svarbu, o žodžiai tik dekoracija prie to, kas jau įvyko, bet dar nesibaigė, dar tęsiasi. Adata, siūlas, dygsnis turi savo gramatiką, linksnius, kirčiavimą, bet neturi taisyklių. Neturi taško ir pabaigos. Bet turi mazgą. Daug metų užtrukau, kol ėmiau tuo pasitikėti, ir leidausi šiuo keliu vedama. Lėtas dygsniavimas prasideda ten, kur baigiasi kontrolė.

Mano asmeninis eksperimentas tęsėsi apie 4 mėnesius, kai dygsniavau, buvau šiame procese kantriai, nuolankiai, be lūkesčių. Visiškai pasitikėjau metodu, kad kelias yra toks pats svarbus kaip ir galutinis tikslas. Nieko iš savęs nereikalavau, nežinojau, kur tas kelias mane gali nuvesti. Bet ilgainiui pradėjau jausti, kad aplink mane tarsi kažkas tirštėja ir tvenkiasi. Dygsniuodama ėmiau klausti, kas čia? Kas su manimi kalbasi, kas kvėpuoja? Įkvėpt. Iškvėpt. Įkvėpt. Iškvėpt. Įkvėpt. Žodžiai jidiš kalba ėmė sluoksniuotis prieš akis. Išėjau pasivaikščioti, prisiminiau, kad pirmoji abstrakti forma, kurią siuvinėjau, tai buvo „surastas“ šešėlis Subačiaus gatvėje. Prie pastatų, ant kurių plytų mūro dar ir šiandien yra matomos kulkų žymės. Tai pastatai, kuriuose buvo įkurta žydų darbo stovykla, tiksliau, kalėjimas. Supratau, kad man atsivėrė kažkas, ko neplanavau, nežinojau, ir, tiesą sakant, neįsivaizdavau, kad į tai pasinersiu keleriems metams.

Toliau sekė kartais ilgi, kartais trumpi pasivaikšiojimai po Vilniaus senamiestį. Vaikčiojau buvusio Vilniaus geto gatvelėmis, užsukdavau į vidinius kiemus. Jau dvidešimt septynerius metus gyvenu Vilniuje, bet šį kartą į gatvės grindinį, kiemų tvoras, langus ir kaminus žvelgiau kitaip. Bandžiau įsivaizduoti, kaip gyveno ir jautėsi gete įkalinti žmonės. Istorinė tiesa buvo nutolusi nuo sąmoningo suvokimo, kokia didelė tragedija yra įvykusi čia pat – šiuose kiemuose, laiptinėse, rūsiuose ir palėpėse. Kiek daug pastangų dėjo žydai, bandydami išgyventi patys, išsaugoti savo vaikus, išgelbėti senolius. Kaip galėjo atsitikti tokia beprotybė, kaip žiaurumas gali būti toks viską naikinantis?

Skaičiau Abraomo Suckeverio atsiminimus „Iš Vilniaus geto“, Zeligo Kalmanovičiaus Vilniaus geto dienoraštį „Viltis stipresnė už gyvybę“, Samuelio Bako Vilniaus prisiminimus „Nutapyta žodžiais“ – tai autoriai, patyrę visą Vilniaus geto siaubą. Iš knygų puslapių supratau tik viena – kas atsitiko su tūkstančių žmonių gyvenimais jokie žodžiai, memuarai, istorijos vadovėliai neperteiks, to tiesiog neįmanoma suvokti, jei patirtis nėra tavo.

Antisemitizmas nebuvo nacistinės Vokietijos išradimas, Vilniaus žydai priešiškumą kentė ne vieną amžių, tai atsiskleidžia Izraelio Coheno knygoje „Vilna: žydiškojo Vilniaus istorija“, o Lucy Dawidowich knygoje „Iš tos vietos ir laiko: atsiminimai, 1938-1947“ aprašo sustiprėjusį antisemitizmą dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Iš šių dienų perspektyvos žiūrint atrodo, kad galbūt buvo galimybė užbėgti baisiems įvykiams už akių, kaip nors išsigelbėti, bet jokio sveiko žmogaus sąmonė negalėjo nuspėti, kokio mąsto tragedija laukia žydų tautos. Net pražūtingiems įvykiams prasidėjus, žmonės gete netikėdavo gandais apie tai, kas vyksta Paneriuose ar koncentracijos stovyklose.

Pamenu save, stovinčią viename iš kiemų, ir žiūrinčią į mūro sienas, stogų šlaitus, tvoras. Iki tol buvę namais, geto metais visa tai tapo mirtinu kalėjimu. Kaminas, nuo jo krentantis šešėlis. Laiptų pakopa, nuo jos krentantis šešėlis. Vartų spyna, nuo jos krentantis šešėlis. Ten gyvenusių žmonių neliko, bet liko šešėliai, kuriuos mynė jų kojos, šešėliai, kurie krito ant žaidžiančių vaikų veidų. Rinkau geto šešėlius į savo telefono albumą ir parsinešus siuvinėjau. Dygsnis, adatos dūris, siūlas perveria audinį, sujungdamas tuščią erdvę kitapus, ir išsinerdamas šiapus audinio. Įkvėpt. Iškvėpt. Įkvėpt. Iškvėpt. Įkvėpt. Dygsniavimas, buvęs tokiu raminančiu, tapo buvimu tarp tų, kurie buvo, bet, deja, buvo sunaikinti. Dygsniavimas tapo buvimu giliame liūdesyje, ir beviltiškumo jausme. Kaip galėjo taip atsitikti? Ar mes ko nors išmokome?

Kad tai daugiau niekada nepasikartotų,– sakiau sau rinkdama šešėlius. Deja, netikėtai prasidėjo karas – Rusijos kariuomenė įsiveržė į Ukrainą, ir netrukus sužinojome kokius žiaurumus bei kankinimus patyrė Bučios, Irpinės, Gostomelio ir kitų vietovių gyventojai. Mano siuvinyje netrukus atsirado Ukrainos vėliava, ją dygsniavau pirmomis karo dienomis, įliejau į geto šešėlio masę. Bejėgystės jausmas tik sustiprėjo – jei atrodė, kad dygsniuoju istorinį kūną, kad karas yra praeities nelaimė ir klaida, tai viskas apvirto aukštyn kojomis – karas vyksta šiandien, čia ir dabar, ir mažai ką galime padaryti, kad to nebūtų. Ar karas, kaip ir šešėlis – neišvengiamas, nes tokia žmogaus prigimtis? Ir kurianti, ir naikinanti. Bet šešėlio nėra be šviesos – turi išlikti viltis ir tikėjimas.

Šešėlių ieškojau kaip išsigelbėjimo. Man tinkami buvo tie, kuriuos meta žmogiškos veiklos palytėti objektai – vaizdo kameros, vėliavos, spynos, lietvamzdžiai, balkonai. Ne iš karto pastebėjau, kad krenta ne tik šešėliai, bet ir atspindžiai. Šviesos pavidalai tamsoje. Kas meta šešėlį, labai lengva pamatyti, o iš kur atsiranda šviesos atspindys – labai sunku suprasti. Mąsčiau apie tai, kad blogis tiesmukas, o gėrį kartais sunku suvokti, kaip, pavyzdžiui, tai, kad gete įkalinti žmonės, marinami badu ir alinami sunkiu fiziniu darbu rasdavo jėgų kurti spektaklius, rengti parodas, sporto varžybas. Sunku įsivaizduoti, kaip žmonės, rizikuodami savo vaikų gyvybe, gelbėdavo žydų vaikus. Kad beviltiškoje situacijoje atsidūrę žmonės skolinosi iš geto bibliotekos knygas ir daugybę jų perskaitė, kad poetai nenustojo kurti eilių.

Visa tai dygsnis po dygsnio, siūlas prie siūlo suklojau į atspindžių staltiesę. Ir šešėliai, ir atspindžiai nugulė ant mano šeimos staltiesių. Buvo labai keista ir nejauku, kai supratau, kad Širvintose, tose vietose, kuriose užaugau, buvo žydų kvartalas. Pirmą kartą apie tai sužinojau žiūrėdama LRT laidą „Zachor. Atsimink“. Nustebau, kad žydų namai ratu supo Nepriklausomybės aikštę, į kurią kiekvieną dieną žvelgdavau pamokų metu pro mokyklos langus. Nepamenu, kad kas bent žodžiu būtų užsiminęs, kieno tie namai buvę – jokio pasakojimo apie čia pat, po mokyklos langais, gyvenusią žydų bendruomenę. Iš LRT laidos pasakojimo supratau, kad mano močiutė gyveno buvusiame žydų name, į kurį įsikėlė praėjus beveik 20 metų po karo. Pamenu baugų akmeninį rūsį, į kurį leisdavomės prieš Kalėdas iškelti dirbtinės eglutės, kurią statydavome ant didelio stalo, užkloto balta staltiese. Tokios baltos šeimos staltiesės, nes daug nutylėjimų, ir pro adatos dūrius ištekėjusios nepatogios istorijos. Kaip rėtyje, pasiliekame tik tai, kas skanu ir negirgžda tarp dantų. Aš klausiu savęs, ko mane moko ši patirtis, šis ilgas buvimas dygsnis po dygsnio, su bendruomene, kurios nebėra. Galvoju, kad svarbu nepamiršti. Įkvėpt. Iškvėpt.

Įkvėpti šviesą, iškvėpti tamsą.


Dileta Deikė

2023


Nuotraukų autorė: Ineta Armanavičiūtė


VDA galerijoje Artifex (Gaono g. 1, Vilnius) Diletos Deikės paroda „krentantys šešėliai“ veiks iki spalio 6 dienos.

Bình luận


bottom of page