Search

Aš tave myliu

2020 m. kovo 29 d.

#karantinouzrasai


Tekstas: Birutė Šuk

Nuotrauka: Ivona Tautkutė



Skambančio telefono ekrane – tėvo vardas. Ne tas, kuriuo pavadino gimus, o paprastai – „Tėvo“. Ranka laikau aparatą, bet ore pakibęs pirštas vis kažko delsia. Gal jis tikisi, kad tuoj nutils ir nebereiks brūkštelti per žalią ragelį? Beprasmiškas gumos tempimas – vėliau vis viena teks perskambinti ir kalbėtis. Teisingiau – klausytis be teisės įsiterpti į monologą. Visada taip. Visada tas pats, šneka apie tą patį. Na, beveik apie tą patį. Ir tas balso tembras... Gal net ne tembras, o maniera – ji tokia atgrasi, kad net nesvarbu, kokios istorijos juo dėstomos. Aš daugiau niekada gyvenime negirdėjau taip kalbančio žmogaus. Taip nenatūraliai, cypiančiai...


Susikaupiu ir pakeliu telefoną prie ausies. Net supurto, išgirdus tą patį dirbtinai paplonintą balselį, visai nevyrišką, tokį veidmainiškai saldų kaip ir jo senų seniausiai mirusios motinos, mano senelės: „Laba diena, dukra“. Tėvas niekada manęs vardu nešaukė. Nė vieno savo vaiko. Man sakydavo: „Tavo brolis, tavo sesė...“ Po galais, mes juk visi vardus turim! Ar tas šnapsas tau taip smegenis suskystino, kad net savo vaikų vardų neatsimeni?! O ne, jis atsimena. Bet nevadina. Sukandusi dantis išklausau šimtą kartų girdėtą pasakojimą. Veikiau, girtą burnojimą. Dieve, kodėl mano tėvas – toks?! Daugelis ėmė jo šalintis. Mačiau, kad jis tą supranta, bet nesuvokia, kodėl. Pyksta ant žmonių. Mačiau, kad jam skauda. Ir man skauda. Ir jo vengiu... Žinau, kad taip yra blogai, bet kitaip negaliu. Aš negaliu jam pasakyti, kad jį myliu. Negaliu to pasakyti, nes ant jo pykstu. Labai pykstu! Mums abiem skauda, tik dėl skirtingų dalykų.


Pragyvenusi ne vieną dešimtį pagaliau supratau, kad man labai trūksta stipraus tėvo peties (kaip banaliai ir nuvalkiotai beskambėtų), į kurį galėčiau atsiremti ištikus bėdai. Kai augau, apie tai visai negalvojau, tiesiog nė nenuvokiau. Tiesiog atrodė, jog viskas taip ir turi būti. Nepuolu tėvui į glėbį. Negaliu ne todėl, kad aš jame nerasiu šilumos ir stiprybės. Ne tai svarbiausia. Tikroji priežastis – lyg baisiausias padaras, nenumaldomai ir užtikrintai pamažu ėdantis mano sielą, ryjantis be gailesčio ir su didžiausiu apetitu. Mano sumažėjusi, susitraukusi siela tapo ciniškai kandi. Iš lėto virstu nepatenkintu tėvo atspindžiu. Matau save iš šono, sąmonė baksto pirštais, bet genai tyliai vykdo įdiegtą programą, kurią nenutrūkstamai maitina mano nesugebėjimas atleisti.


Pyktis, bejėgiškumas ir kaltės jausmas kaunasi su meile ir atjauta. Spėkit, kas laimi. Jei spręstumėt uždavinį matematiškai, sudėjus raides išryškėja gana aiškus atsakymas, tik ar jų skaičius lemia, kurie jausmai paims viršų? O gal lygiosios? „Fifty fifty“, – kaip dabar madinga sakyti? O jei spręstumėt emociškai? Metafiziškai?.. Per sunku?.. Per sudėtinga?

O aš sakau – per skausminga. Patirti jausmų dualumą. Pasaulis tik taip ir egzistuoja – dėl visaapimančio dvilypumo. Jis kaip mūro skiedinys, tvirtai klijuojantis elektroną prie protono, dieną prie nakties, vyrą prie moters.... Bet kardinaliai priešingi jausmai manęs anaiptol nesutvirtina, o atvirkščiai – išdrasko. Vaikštau savais keliais ir šunkeliais visa skylėta, bandau susilopyti, susitvarstyti, o, bet, tačiau... Nepatvarūs siūlai ir per skystas audinys ilgai nelaiko. Desperatiškai ieškau tvirtesnių, bet niekaip nepavyksta. Kaip ir būdo atleisti. Atleisti tėvui. O gal ir sau?


Išeinu pasivaikščioti. Mano nuotaika nedera prie pavasarinio šėlsmo – skaidri saulė glosto žydinčias tulpes, laksto vyšnių šakomis, gausiai apiberdama baltais žiedais; paukščių choras, pratrūkęs įvairiausių giesmių melodijomis, linksmina praeivių, kurie irgi užsikrėtę gamtos gaivališku džiugesiu zuja pirmyn atgal atlapotomis krūtinėmis, ausis. Iš pradžių šliaužioju paupio taku paniurusi ir netgi širstu, kad visi tokie atsipalaidavę ir nerūpestingi, nors veikiausiai ne visi, bet man taip rodos. Suradusi akmenuką švysteliu į upę, raibulius akimirksniu nusineša vandens tėkmė. Užsidegu cigaretę. Pamažu imu atsiduoti šiltai gamtos globai ir aprimstu. Netrukus jau ir aš mėgaujuosi pavasario dosniai dalinama palaima. Pamirštu tėvo skambutį ir žaizdotos, dirglios mintys išsisklaido kaip efemeriškas cigaretės dūmas.


Kažkurį laiką vėl gyvenu įprastai, negalvodama apie tėvą. Atrodo lengviau ir paprasčiau. Bet šita apgaulinga ramybė ilgai netrunka. Dažnai prisimenu amžinybėn išėjusią mamą ir kartu kaip kokia ašaka į gerklę duria kaltė. Ji iškart perauga į pyktį tėvui. Trūkt už vadžių – ir vėl viskas iš pradžių. Įsismagina suktis pasiutusi kaltės–pykčio–nuoskaudos–bejėgiškumo–nevilties–pykčio–kaltės karuselė. Ir šviesumas dingsta, akis užpila juoduma, kūną spaudžia klaikus spazmas. Negalėti pasakyti myliu ir atleisti su kiekviena diena vis labiau kelia velnišką įtampą, didina pykčio bangas ir palieka širdyje nuosėdas, kurios nelyginant prasmirdęs dumblas jau tuoj apaugs visus menkus švelnumo likučius. Švelnumo ne tik tėvui, bet ir visai vyriškai padermei. Vyras lygu tėvas. O gal atvirkščiai? Gal visos per gyvenimą patirtos skriaudos iš vyrų dabar susiprojektavo į tėvą ir į jį nukrypo aštrios strėlės? Aš juk – ne psichologė, negaliu išnarplioti šitokių painių ir susivėlusių jausmų. Galiu tik apsinuoginti, išversdama savo jausmų vidurius viešai apžiūrai. Apaugusius ilgai besikaupusiais pūliniais, kurie galiausiai prasprogo, aptaškydami niekuo dėtą skaitytoją. O gal mano žodžiai pataikys į tą, kuriam jie padės išsprogdinti savuosius tvinkulius? Gal palengvės. Taip galėsim bendrystėje, nors ir sėdėdami ant skirtingų viena nuo kitos nutolusių sofų, šiek tiek apsivalyti nuo skausmo gumulų. Ir laimingi, pilnais plaučiais, visomis gerklomis giedosim Aleliuja! Arba tylėsim romioje tyloje, bet taip pat laimingi ir išlaisvėję.


Gal tai – tik prielaidos, naivus troškimas tikėti, kad kada nors, kam nors ir, aišku, man pačiai, pavyks atsikratyti tų antagonistinių jausmų, ėdančių, žiaumojančių, kramsnojančių mūsų trumpus gyvenimus.

_____

Vakar paskambino brolis ir pranešė, kad tėvas mirė. Šita žinia nebuvo netikėta – jis sirgo jau seniai ir paskutinį mėnesį praleido ligoninės lovoje. Buvo aišku, kad aplink nematomos slampinėja Giltinė su Magyla. Giltinė prieky, Magyla – paskum, kaip ir dera nuolankiai tarnaitei. Jausdama jų priplėkusį ledinį alsavimą vis vien negalėjau tėvui pasakyti, kad jį myliu. Negalėjau, nors viduje rėkte rėkiau: „Sakyk!“, o skausmas raižė bjaurius ornamentus mano sieloje. Lyg balso stygas būtų apėmęs baisus laringitas ir negalėčiau išleisti nė garso. Sąmoningai suvokiau, jog daugiau progos nebebus, bet pagieža buvo stipresnė, ji tvirtai laikė mane surietusi į nagą. Ir aš jam nepasakiau.

Dabar jau viskas, niekada nebegalėsiu ištarti tų trijų žodžių. Praradau amžiams progą išsivaduoti. Šiandien jaučiuosi dar bjauriau. Nors pyktis tėvui nuslopo, bet kaltė pasidarė nebepakeliama. Važiuosiu į laidotuves ir raudosiu iš gailesčio sau, nes užsikroviau dar sunkesnį ir didesnį kryžių, kurio jau niekaip nebepajėgsiu nusimesti.