Adasa Skliutauskaitė: ,,Reikia tiesiog dirbti. Atsisėsti ir dirbti.“

2019 09 25 — 2019 10 20


Parodos kuratorė: Vilma Jankienė

Tekstas ir nuotraukos: Nerijus Pugačiauskas

Trečiadienio vakarą atskubėjau į „AP galerijoje“ vykusią Adasos Skliutauskaitės parodos „Veidai ir gyvūnai“ pristatymą. Adasa yra labai garbinga kūrėja (ne tik dėl amžiaus), bet ir dėl to, kokią neapsakomą energiją ji skleidžia. Tiesiog stebėdamas ją, o vėliau atsiradus progai pabendrauti pajutau, kad ji nevaidina ir nesiekia būti kažkuo kitu. Tam pritarė ir per pristatymą ją gražiausiais žodžiais apipylę žmonės. Jautri, elegantiška, paslaptinga, romantiška, pasaulietiška, aštraus proto, užsispyrusi… Susidaro įspūdis, kad kalbama iš tiesų apie neeilinę moterį.



Tačiau Adasos darbai žavi ne mažiau nei ji pati. Nenuostabu, kad per ilgą menininkės gyvenimą keitėsi ir jos pačios kūryba, technika, braižas, temos. Baigusi mokslus daug laiko iliustravo knygas, prieš maždaug 20 metų atrado tapybą, o turbūt pati svarbiausia kūrybos dalis, tapusi menininkės vizine kortele, – spalvotoji litografija. Darbų, sukurtų naudojantis šia technika, galima išvysti parodoje „Veidai ir gyvūnai“.


Renginio metu išgirdau kai ką įdomaus apie tai, kas apibūdina jos kūrybą: „Tavo, Adasa, darbų neįmanoma nukopijuoti, nes jie – tokie spontaniški… unikaliai spontaniški. Tavo stiliaus neįmanoma tinkamai apibrėžti.“


„Kad aš pati dar tiksliai nežinau savo stiliaus,“ – šypsodamasi atrėžia Adasa. Paklausta, iš kur daugelyje darbų atsirado gyvūnų motyvų, siluetų ir ką jie reiškia, ji pabrėžė: „Nežinau. Aš neplanavau, kad piešiu štai taip ir anaip. Jie atsirado visiškai natūraliai. Kuriant, atrodo, pati ranka juos nuvedžiojo.“



Galima manyti, kad per daug metų žmogus viską žinos ir supras, bet galbūt kai kurie dalykai ir lieka paslaptyje, iki galo nesuprasti ir nepaaiškinami? Galbūt paties menininko kūryba yra nesuvokiama jam pačiam?


Vos žvilgtelėjus į Adasos darbus iškart nepavyks suvokti, kas juose yra užkoduota. Būtina gerai įsižiūrėti ir tik tuomet pradedama iš tikrųjų matyti – kažkokia moteris, gyvūnas, erdvė, objektų sąveika... Kaip ir nepaprastai kuriama, taip ir nepaprastai suvokiama. Tam reikia laiko, dėmesio, koncentracijos.


Žinau, kad klausti menininko, kas skatina kurti, iš kur ateina įkvėpimas, nėra originalu, bet kalbėdamas su Adasa tikėjausi atrasti paslaptį. Tikėjausi, kad ji išduos, kaip niekada neprarasti kūrybinės ugnies, noro, polėkio, motyvacijos ir visų kitų skambių frazių, apibūdinančių kūrybinį procesą.



„Koks banalus klausimas, – rėžė Adasa, - reikia tiesiog dirbti. Atsisėsti ir dirbti.“

Reikia dirbti – štai amžinos kūrybos paslaptis. Nereikia nuolat laukti įkvėpimo, tobulo momento, genialios idėjos, geros nuotaikos, nes taip viskas ims ir išblės. Kūryba yra darbas, o norint geriau dirbti, reikia praktikuotis. Turėti teorinių žinių, išmokti įvaldyti reikiamas technikas, daryti tai kiekvieną savaitę, ieškoti idėjų, eksperimentuoti. Būtent todėl pažiūrėję į Adasos portfolio išvysite milžinišką kūrybos bagažą, kurio dabar nebūtų be paprasto, nuoseklaus ir kasdienio darbo.


Dar renginio pradžioje teigusi, kad tai – paskutinioji jos paroda, pastūmėta draugų komentarų prisipažino: „Na, galbūt priešpaskutinioji“. Net šią akimirką niekas neabejoja Adasos gebėjimu kurti ir nuolat evoliucionuoti. Juk absoliučiai visi darbai „Veidai ir gyvūnai“ buvo sukurti vos per vienerius metus ir baigti dar šiemet.


Dabar visi turime progą susirinkti ir pamatyti tai, kas slepiasi po menininkės dažų potėpiais parodoje „Veidai ir gyvūnai“, nes kitą kartą to paties iš Adasos jau nebeišvysime. Kitą kartą viskas bus kitaip.



162 views