Aistė Paulina Virbickaitė Tarptautiniame fotografijos simpoziume Nida' 19

Updated: Sep 23, 2019

Tekstas: Judita Paužuolytė

Iliustracija: Jolanta Vareikaitė

„Fotografija yra kasdienybė: ji ir informacija, ir trumpas paviršutiniškas malonumas, kartais – meninis veiksmas. Visi jos veidai yra neatsiejama gyvenimo dalis“, – sako meno kritikė Aistė Paulina Virbickaitė. Ji Tarptautiniame fotografijos simpoziume Nida‘19 kalbės apie meninės fotografijos kolekcijas Lietuvos valstybiniuose ir privačiuose muziejuose, šios aktualijos problematiką šiandieniame kultūriniame mūsų šalies kontekste.

Kokia tema pasirinkote kalbėti šiame Tarptautiniame Nidos fotografijos simpoziume?

______

Simpoziume pasakosiu apie meninės fotografijos kolekcijas Lietuvos valstybiniuose ir privačiuose muziejuose. Iš pradžių atrodė, kad šią temą renkuosi tik dėl to, kad pas mus dar nėra arba viešai nežinoma solidžių privačių meninės fotografijos kolekcijų. Tačiau pradėjus kalbėtis su muziejais darosi vis įdomiau – skleidžiasi strategijų skirtumai, pradeda ryškėti specifinės problemos. Pokalbius dar tik pradėjau, tačiau jau matau, kad tema įdomesnė nei atrodė iš pirmo žvilgsnio.


Ką Jums asmeniškai (ne kaip profesionalui, bet tiesiog žmogui) reiškia fotografija?

______

„Pics or it didn`t happen“, sako interneto folkloras, kol kai kurie fotografiją vadina didžiausia melage iš visų. Bet negalvoju apie tai kasdien, siųsdama ir gaudama skaitmeninius vaizdelius. Fotografija yra kasdienybė: ji ir informacija, ir trumpas paviršutiniškas malonumas, kartais – meninis veiksmas. Visi jos veidai – neatsiejama gyvenimo dalis.


Jei reikėtų pasirinkti tik vieną nuotrauką, kurią galima būtų išsaugoti ir turėti, kokia ji būtų?

______

Jei jau taisyklės būtų tokios griežtos, parduočiau šią savo galimybę kam nors kitam, kuriam vienos niekaip neužtektų. Prisimenu daug fotografijų, kadrų, paveikslų. Paskui juos pamirštu. Kai kuriuos dažniau ar rečiau vėl prisimenu, kartais net aiškiai nesuprasdama, kodėl. Pastarąjį mėnesį dažnai prisimenu menininkės iš Pietų Afrikos Zanele Muholi autoportretus. Nepaisant to, kad šios vizualinės aktyvistės keliamos problemos man asmeniškai nėra aktualios, jos nespalvotos fotografijos įtraukė iš pirmo žvilgsnio, o pradėjus domėtis paaiškėjo, kad kiekvienas kruopščiai sukonstruotas kadras turi asmens, kultūros, visuomenės istoriją ir kiekviena detalė yra reikšminga.

Kokie elementai (įgūdžiai, talentai ir kt.) sukuria profesionalų fotografą? Ar to išmokstama?

______

Jei tiksliai žinotume, kaip tiksliai susiformuoja geri menininkai, jau seniai visi būtų geri. Iš pradžių reikia daug ko išmokti, paskui – pasistengti pamiršti tai, kas išmokta, ar bent pradėti tuo abejoti. Profesionalumo įgyjama kantriai mokantis ir daug dirbant. Tačiau jis nebūtinai reiškia autentiškumą ir paveikumą, kitaip tariant, gebėjimą kurti gerą ir prasmingą meną.

0 views