Ieškoti
  • Cikados

Ar karantinas neįrašys Kalėdų Senelių į Raudonąją knygą?


Galbūt neliks tų Kalėdų Senelių, kurie visiškai nedraugauja su technologijomis. Šiemet pailsėjo ir tie, kurie skolintą Kalėdų Senelio apsiaustą apsivilkdavo kartą du savų bendruomenių šventėse ar pasislėpę po vatine barzda ir pastorinę balsą nuvykdavo į nuosavų vaikų darželius.

Skambutis Kalėdų Seneliui. Tauragės r. savivaldybės nuotrauka.

Žinoma, jei lyginsime du gruodžius (pernykštį ir šiemetinį), skirtumas milžiniškas. Ir ne tik „eglutėse“, kurias metams į priekį „parduodavau“ dar nesibaigus seniesiems metams. Skirtumas ir išprakaituotuose „Vytauto“ kibiruose, ir nušoktuose rateliuose, ir žingsniamačio rekorduose, ir ant pečių atneštuose maišuose dovanų. Šiemetis gruodis pagal šiuos rodiklius pernykščiam pralaimi. Skaudžiai. Ir, sakyčiau, be šansų pasivyti. Na, gal pirmauja išsėdėtose prie kompiuterio valandose ruošiantis virtualiems susitikimams ar montuojant filmus (susitikimus) su vaikais, kur tikras Kalėdų Senelis prisijungia prie jų televizorių ir pasakoja, kad nepaisant karantino aplankys visus.

Tiesa, Vyriausybei prakalbus apie planus griežtinti karantino sąlygas, buvo tokių darželių grupių ir mokyklų klasių, kurių tėveliai suskubo vaikams suruošti nors nedidelę šventę ir pakviesti Kalėdų Senelį. Kur tos šventės vyko? Miške, mokyklos kieme, prie darželio teritorijoje papuoštos eglutės. Ten, kur grynas oras ir puikios sąlygos išlaikyti bent jau panašų į saugų ir rekomenduojamą atstumą tarp vaikų. O ir tokios šventės buvo trumpos. Jos trukdavo ne ilgiau nei 15–20 minučių – pasirodei, pasisveikinai, mįslės, minklės, pasaka nepasaka, mankšta; šiukštu, jokių prisilietimų ar susikibimų rankomis. Bet ir tos 15–20 minučių buvo brangios – per jas spėdavau pamatyti, kad mažųjų draugų akyse Kalėdų Senelis dar yra tas autoritetas, kuris gali įtikinti, jog dantukus reikia valyti kasdien. Jei ne du, tai bent kartą.

Tačiau palyginti geografine prasme – šiemetis gruodis laimi. Kodėl? Technologijų dėka geografinės bendravimo ribos išsiplėtė. Net labai. Juk dabar sėdėdamas prie kompiuterio be vargo susitinku ir su savo krašto vaikais, ir su šalia Latvijos gyvenančiais moksleiviais. Aplankau ir linkėjimus nuo Lietuvoje gyvenančių senelių perduodu net už Lamanšo esantiems anūkams. Anksčiau toliau nei 40–50 kilometrų nesinorėdavo važiuoti, nes reikėjo taupyti laiką. O kelionėje praleistos pora valandų tuo metu buvo aukso vertės – per jas, praleistas kelyje, po šešių per dieną darželyje atšoktų „eglučių“ juk gali nebespėti į vakare vykstantį kokios nors įmonės kalėdinį vakarėlį, kuris be barzdoto Kalėdų Senelio niekaip neįvyks. Arba geriau tas dvi sutaupytas valandas, jei niekur vakare nereikėdavo vykti, galėjau skirti ramiam poilsiui – tiesiog ištiesdavau kojas ir balzamais bei specialiais aliejais palepindavau barzdą. Kodėl reikia lepinti mano barzdą? Išduosiu paslaptį – ji ne teatro rekvizitas ar parvežtinė kaukė. Ji – TIKRA. Ne pirmą gruodį ji sulaukia ypatingų išbandymų dažais. Be to, dažnas šventės dalyvis, pamatęs ne Kinijoje pagamintą sintetinę barzdą, nori įsitikinti, ar ji nepriklijuota. Ypač suaugę. Ir ypač tada, kai jiems jau atrodo, kad žemė sukasi aplink juos. Kartais taip timpteli, kad nejučia pasižiūriu į jo ranką, ar neliko kuokšto plaukų. Ačiū Dievui, to dar nepasitaikė.

Su šiemet pasikeitusiomis bendravimo sąlygomis pasikeitė ir bendravimo būdai. Teko pasinaudoti pavasarinio karantino metu atrasta ZOOM programa. Taip pat prisiminti, kad egzistuoja Skypas bei Teams. Buvo dienų, kai prireikdavo naudoti visas tris – kiek mokyklų, bibliotekų ar bendruomenių, tiek skirtingų bendravimo būdų.

Sugriežtėjus karantinui pasikeitė ir auditorija, su kuria tenka bendrauti. Ankstesniais metais būdavo darželių ar pradinių klasių vaikai, šiemet teko virtualiai susitikti net su gimnazijų abiturientais, kurie pamatę prisijungusį Kalėdų Senelį gerokai nustebdavo. Tačiau jų reakcija ir bendravimas tokie pat nuoširdūs, kaip ir mažųjų, kurie dar dažnai tiki, kad Kalėdų Senelis egzistuoja. Po virtualių susitikimų kalbantis su abiturientų auklėtojomis dažna sakydavo nustebusi, kai auklėtinės, atsisveikinusios su Kalėdų Seneliu, nubraukdavo ašarą. Matyt, karantininis buvimas tarp keturių sienų ir tas netikėtas Kalėdų Senelio pasirodymas sugrąžindavo vaikystės prisiminimus, kurie suvirpindavo širdį.

Žinoma, tokiems susitikimams reikia ruoštis tarsi pamokoms – juk vaikus tenka užimti ir reikia juos sudominti ne „stovint ant galvos“, žaidžiant žaidimus ar sukant ratelius. Geriausias pagalbininkas tokių susitikimų metu – nesunkūs kalėdiniai protmūšiai, kuriuos mielai žaidžia tiek vaikai, tiek suaugę. Taip, taip, teisingai perskaitėt – suaugę. Šiemet ne vieną pavakarį teko vilktis Kalėdų Senelio rūbus ir dalyvauti šventiniuose virtualiuose prieškalėdiniuose pedagogų, vadybininkų ir net kirpėjų susitikimuose.

Susitikimų metu ir vaikai, ir suaugę dažnai klausia, kaip bus su dovanomis, ar jos pasieks visus. Taip. Dovanos pasieks visus – tiek gerus, tiek labiau išdykusius vaikus. Juk Kalėdos – stebuklų metas, kai pildosi svajonės ir troškimai. O šios Kalėdos yra ypatingos. Ypatingos buvimu kartu su pačiais artimiausiais. Manau, tai ir bus pati svarbiausia dovana. O jei norisi toli toli esantiems artimiems žmonėms padaryti siurprizą visada galima sukurti stebuklą patiems – parašykit žinutę www.facebook.com/kaledu.senelis.taurageje ir Kalėdos nebebus jūsų bėdos.

Tad į klausimą, ar karantinas neįrašys Kalėdų Senelių į Raudonąją knygą, galiu drąsiai atsakyti – ne. Kalėdų Seneliai egzistuos tol, kol bus jais tikinčių.