Search

„Aukštaitijos dailė 2020“: ar vis dar reikalingos suneštinės parodos?

Atsinaujinusioje Panevėžio miesto dailės galerijoje ir Fotografijos galerijoje nuo rugsėjo 5 d. atidaroma paroda „Aukštaitijos dailė 2020. Asmenybių kartoteka“. Joje eksponuojami 26-ių regiono menininkų kūriniai.

Kartoteka – susistemintas rinkinys kortelių, kuriose surašyti tam tikri duomenys. Aukštaitijos dailės parodos jau eilę metų būtent ir atlieka kartotekos funkciją – fiksuoja ir sistemina vaizdinę bei tekstinę informaciją apie regiono kūrėjus.

Pirma Aukštaitijos dailės paroda įvyko dar 1995-aisiais. 2005 metais buvo atgaivinta, o nuo 2006-ųjų vyksta reguliariai kas dvejus metus. Kaskart parenkama vis kita teminė kryptis, nors tikslas išlieka tas pats – pamatyti, kokia linkme juda Aukštaitijos dailė.

Tačiau bėgant metams, keičiasi ne tik autoriai, jų braižas, nagrinėjamos temos, bet ir kontekstas, kuriame šios parodos veikia. Kuratorinių parodų eroje suneštinės parodos tarsi praranda prasmę, darosi mažiau aktualios, nebeatliepia šiuolaikinio meno raidos tendencijų. Todėl šiųmetė paroda yra kiek kitokia.

Kaip kartoteka įprastai yra surenkama pašalinio asmens, taip ir 2020 metų parodoje, iš kuratorių (Aurelija Seilienė, Rūta Povilaitytė) žiūros taško buvo atrinkti ryškiausių regiono menininkų kūriniai, taip siekiant ne plačios apžvalgos, o gilesnės įžvalgos.

„Šių metų paroda „Aukštaitijos dailė 2020. Asmenybių kartoteka“ ir siekiama paskatinti daugiau kritinį požiūrį į tradicines apžvalgines parodas, jų veikimo tikslingumą ir formos klausimus. Todėl šiemet sąmoningai buvo atsisakyta darbus atrinkti pagal labai aiškią koncepciją. Tai daugiau noras pristatyti tradicinę parodos pusę jos pernelyg nesupaprastinant“, – sakė projekto vadovė, parodos kuratorė Aurelija Seilienė.

Pasak kuratorės, siekta atkreipti dėmesį į tokių parodų organizavimo praktiką ir tikslus. Ar svarbesnis tikslus šio lauko padėties atspindėjimas jo nefalsifikuojant, bet galbūt abejojant menine kokybe, ar vis tik čia turi įsikišti kartotekos sudarytojas ir pateikti atrinktą suformuotą vaizdą? Kuri kartoteka tikslingesnė, o kuri tikslesnė? Ir kuri reikalingesnė, siekiant formuoti ne tik kultūros vartotojų skonį, bet ir pačių menininkų savęs suvokimą regiono meno aplinkoje?

„Į šiuos klausimus atsakyti įmanoma tik bandymų keliu, todėl ir paroda tapo savotišku eksperimentu. Joje vis dar išlaikyta žanrų įvairovė, tačiau kiek sumažėjo autorių. Čia, kaip jau įprasta, pagrindinę vietą užima tapyba. Greta aiškią poziciją išlaiko fotografija, o kartu kelią skinasi ir kitos medijos. Deja, ženkliai mažėja tekstilės, grafikos, skulptūros atstovų. Kita vertus, pastarajai sričiai gana drąsiai galima priskirti ir stiklą bei keramiką, kur medžiaga tampa tik priemone idėjai išreikšti. Taigi, tradicijos keičiasi. Kiek dar kis ši paroda, bus matyti, o šiųmetė, tikimės, prisidės prie teigiamų pokyčių“, – sakė A. Seilienė.



Projektą remia Lietuvos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Panevėžio miesto savivaldybė

Panevėžio miesto dailės galerijos informacija ir nuotraukos