Search

Dalia Mikonytė ir Adomas Žudys Tarptautiniame fotografijos simpoziume Nida' 19

Tekstas: Judita Paužuolytė

Iliustracija: Jolanta Vareikaitė

Tarptautinio fotografijos simpoziumo Nida‘19 duetas – menininkė, fotografė, dėstytoja, tyrėja Dalia Mikonytė ir meno kūrėjas Adomas Žudys. Dalyvaujantys šiame renginyje nebe pirmus metus kūrėjai ir toliau plečia fotografijos bei vizualaus meno ribas, nepamiršdami ne tik konceptualumo, bet ir technologinių galimybių, skatinančių teleportuotis į dar neatrastas vizualines erdves.


Kokia tema ir kodėl pasirinkote kalbėti šiame Tarptautiniame Nidos fotografijos simpoziume?

______

Dalia: Mums labiausiai rūpi fotografija, nesustojamai plečianti savo ribas – tiek konceptualiai, tiek technologiškai. Praeitais metais simpoziume pristatėme ilgalaikį projektą „Miesto studijos“, paremtą fotogrametrija – technika, jungiančia fotografijas ir 3D medijas. Panašia kryptimi judame ir toliau, tik šiais metais ne kalbėsime, o skenuosime. Nidos meno kolonijoje veiks „Captured Surface“ stotelė, kurioje bus galima įsiamžinti ne fotoaparatu, o įranga „Kinect“ ir taip teleportuotis į 3D erdvę.


Ką Jums asmeniškai (ne kaip profesionalams, bet tiesiog žmonėms) reiškia fotografija?

______

Dalia: Reikšmingų, prisiminimo vertų įvykių, veiksmų, jausmų įamžinimą. Fotografuojant įprasminama, ištraukiama, pasisavinama ar patvirtinama. Jau ilgus metus nuotraukas spausdinu ir dedu į albumus – tai tam tikros mano gyvenimo ataskaitos.

Adomas: Užfiksuotą laiko momentą, laiko kapsulę.


Kiek fotografijose Jums svarbi emocija?

______

Dalia: Kartais daug svarbesnė ne emocija, o jausmas. Ir ne tik fotografijose.

Adomas: 50 proc., likusi dalis – technika.

Jei reikėtų pasirinkti tik vieną nuotrauką, kurią galima būtų išsaugoti ir turėti, kokia ji būtų? Arba, dar kitaip tariant, kokios nuotraukos negalite pamiršti? Koks tai buvo vaizdas, emocija, mintis, techninis sprendimas, kompozicija?..

______

Dalia: Žiūrint praktiškai (postapokaliptiškai) – pačią pirmą nuotrauką, kad būtų galima mėginti technologiją atkurti iš naujo. Žiūrint empatiškai – nuotrauką, kurioje užfiksuoti visi brangiausi žmonės. Žiūrint egoistiškai – savo pačios sukurtą konkrečią nuotrauką „dvi pieštos, dvi šviestos“. Ji man reikšminga, nes žymi didelį lūžį mano gyvenime. Tai – vaizdas žemyn nuo tilto į greitkelį. Fotografuota ilgu išlaikymu: dvi linijos nupieštos kelininkų, kitos dvi – pravažiuojančio automobilio.

Adomas: Turino drobę, nors šį objektą laikyti nuotrauka būtų galima tik labai stipriai išplėtus fotografijos sąvoką.

Kokie elementai (įgūdžiai, talentai ir kt.) sukuria profesionalų fotografą? Ar to išmokstama?

______

Dalia: Daug dalykų yra išmokstama. Žodis „profesionalumas“ sufleruoja apie profesiją ir įgūdžius, kurių dažniausiai įgyjama besimokant ir dirbant. Kaip vienas svarbiausių savybių matau pastabumą detalėms ir empatiją supančiai aplinkai. Tinkamai susiklosčius aplinkybėms šios savybės padeda susikurti ne tik fotografui, bet ir menininkui.

Adomas: Nesu fotografas, bet menams padeda smalsumas ir kantrumas.