Ieškoti
  • Cikados

Fotografas Tadas Kazakevičius: „Man miestas yra tiek įdomus, kiek jame yra praeities“

Tadas Kazakevičius – fotografas, dokumentinės ir portretinės fotografijos profesionalas, kurio fotografijų serija „Tarp dviejų krantų“ 2020 metais prestižiniame Pasaulio spaudos fotografijos konkurse („World Press Photo”) „Portretinių fotografijų serijų“ temoje apdovanota trečiąja vieta. Taip pat jis – fotografas, mėgstantis klaidžioti senomis Vilniaus gatvėmis ir kiemeliais.

 Nuotraukos autorius Rytis Šeškaitis
Nuotraukos autorius Rytis Šeškaitis

Tadas yra vienas kūrėjų, kalbėjusių, kaip mato Vilnių ir atskleidusių savo asmeninį santykį su miestu MO muziejaus pasakojimų cikle „Menas kurti Vilnių“. Šie pasakojimai, jungdami praeities ir dabarties miestą, praplečia mažosios MO muziejaus parodos „Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949“ kontekstą. Apie tai, kaip šis fotografas mato sostinę ir kaip po Vilnių jį vedžioja „alkanumas akyse“ – Tado pasakojime.


Vedantis „alkanumas“


Fotografas netikėtai atskleidžia, kad studijų laikotarpiu nesidomėjo nei Vilniaus miestu, nei jo kultūra. Tuo Tadas nesididžiuoja. Tačiau galbūt būtent dėl to šiuo metu gimė nuoširdus noras gilintis bei domėtis sostinės kultūros istorija – ir tai jį be galo džiugina. Kaip pats įvardija, norisi „valgyti viską aplink akimis ir jausmais“.


„Noras pažinti žmogų tikriausiai mane ir išvedė į miestą. Aš jį pradėjau matyti visai kitaip“, – ne tik miesto architektūros, bet ir žmogaus dalyvavimo miesto gyvenime svarbą savo kūryboje išskiria Tadas.


Praeities fotografijos iš dabarties


Fotografas pastebi, kad jam miestas yra tiek įdomus, kiek jame yra praeities. Tado draugai ne kartą atkreipė dėmesį į gan neįprastą jo, kaip šiuolaikinio fotografo, požiūrį.


„Kodėl tu nenori fiksuoti to, kas yra dabar? Tu visada bandai fiksuoti tą, kas arba išėję, arba buvę, arba sunkiai randama“, – draugų klausimus ir pastebėjimus įvardija T. Kazakevičius.


Vis dėlto Tadas teigia neturintis vieno atsakymo, kodėl jis nėra taip stipriai pamilęs šių dienų novatoriško miesto dinamikos, lyginant su miesto praeitimi.


„Galiausiai supratau, kad man tai atveria akis, o ne uždaro“, – apie pasikeitusio miesto fiksavimą ir praeities simbolių paieškas pasakoja Tadas.


Kitokia meilė Vilniui


Fotografas teigia mylįs tiek gimtuosius Šiaulius, tiek Kauną, tačiau ryšys su Vilniumi yra visiškai kitoks, o jausmas – gilesnis: „Vilnius yra visai kitoks miestas, kurį myliu dėl truputėlį kitokių detalių. Dėl tam tikro istoriškumo, ilgalaikiškumo.“


Tadas atkreipia dėmesį, kad didžiulę meilę Vilniui įdiegė Lietuvos poetinė dokumentika: „Vaizdai, kurie buvo fiksuoti R. Verbos, A. Stonio, kiek vėliau – netgi A. Matelio. Tai buvo etapas, kai miestas, nors ir ganėtinai praradęs savo vizualinę švarą, buvo gyvas tam tikrais vizualiais momentais.“


Tado pastebėjimu, dažnai labai švari siena ir labai švari situacija nesukuria apeliuojančio vizualinio tono, neleidžia pamatyti įdomiausių akimirkų.

Tado Kazakevičiaus paroda „Tarp dvieju krantų“. Nuotraukos autorius Rytis Šeškaitis
Nuotraukos autorius Rytis Šeškaitis

Klaidžiojimai kiemuose


Klaidžiojimai senuose kiemuose, pasivaikščiojimai tose vietose, kur baigiasi miestas ir prasideda užmiestis, tarsi sugrąžinantis į miesto praeitį – tai labiausiai įkvepia ir atveria fotografui akis.


„Aš vis akimis gaudau tuos momentus, kada Vilnius atrodė ne taip moderniai ir truputėlį daugiau pasilupiojęs. Supratau, kad pilna dar tų istorijų: yra žmonių, kurie tik 2017-aisiais metais keitė medinius langus į plastikinius. Tu matai senuką ir senutę, išiminėjančius juos iš medinių rėmų“, – sako Tadas.


Fotografas atviruose Vilniaus kiemuose ieško jautrių praeities akimirkų ir taip teigia pažįstantis miestą: „Atrodo, kad kiemuose laikas sustojęs lygiai taip pat, kaip aš ieškau to mūsų provincijoje ar kaimuose.“


Miesto fiksavimas šiandien


Kita vertus, fotografas pastebi, kad sostinė, drauge su jos gyventojais, yra negrįžtamai pasikeitusi: „Neretai mūsų klasikai sako, jog nebėra to žmogaus, nebėra to miesto. Ir aš galiu pripažinti šį faktą. Be to, šiandien stipriai pakitusios ir fotografavimo viešumoje taisyklės, privatumo reikalavimai.“


Dėl privatumo teisių užtikrinimo fiksuojant žmogų ar privačias erdves, anot Tado, prarandama dalis miesto istorijos.


„Dėl ribotų galimybių fiksuoti miestą mes tuoj nebeturėsime normalaus archyvinio supratimo, kaip atrodė miestai. Nebėra galimybės fiksuoti žmogaus atvaizdo taip, kaip tai buvo anksčiau. Daug žmonių to nedaro dėl didelės baimės, pavyzdžiui, pažeisti privatumą“, – pastebi T. Kazakevičius.


Visgi Tadas teigia, kad žiūrėdami į šių dienų Vilnių fotografijose netrukus jausime tai, ką dabar jaučiame tyrinėdami 8-ojo ar 10-ojo dešimtmečių nuotraukas: „Mes pradedame jausti sentimentus dalykams, kurie vis dėlto jau tapo mūsų vizualinio archyvo dalimi. Iš tikrųjų, reikia duoti viskam laiko.“


Fotografo Tado Kazakevičiaus pasakojimas: https://youtu.be/sbF0kOBgyDE