Ieškoti
  • Cikados

„Gretutiniai objektai” kelia klausimą: Ar už viešą kūrinių eksponavimą autoriai turi gauti atlygį?

Projekto „Gretutiniai objektai” organizatoriai ne tik dalinasi keramikų darbais ir eksponuoja juos įvairiose Vilniaus vietose, bet ir rugsėjo 27 dieną visus norinčius kvietė į diskusiją „Ar už viešą kūrinių eksponavimą autoriai turi gauti atlygį?”. Nagrinėti autorinių teisių klausimą Lietuvoje buvo sukviesti ne tik menininkai, tačiau ir įvairių organizacijų atstovai: Lietuvos Respublikos kultūros viceministras Vygintas Gasparavičius, LATGA Vizualiųjų menų poskyrio vadovė Gabrielė Naprušienė, Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Eglė Ganda Bogdanienė, Gegužės 1-osios profesinės sąjungos narė Emilija Švobaitė, Šiuolaikinio meno centro kuratorė Virginija Januškevičiūtė, Lietuvos kultūros tarybos narys, skulptorius ir kino kūrėjas Deimantas Virgilijus Narkevičius Meno darbuotojų profesinės sąjungos iniciatyvinės grupės narė bei kuratorė Vaida Stepanovaitė.


SU KOKIAIS IŠŠŪKIAIS SUSIDURIA VIZUALIŲJŲ MENŲ ATSTOVAI?


Organizatoriai, pristatydami projektą „Gretutiniai objektai“, pasidalino vieno itin svarbaus tyrimo rezultatais, kuris iš dalies ir nulėmė projekto konceptą. Tai – rinkos tyrimo kompanijos „Synopticom” 2019 m. atlikta „Kultūros industrijų apklausa apie teisingo atlygio vizualių sričių meno kūrėjams už viešai parodose eksponuojamus kūrinius“. Šio tyrimo išvados skelbia: autoriams už viešai eksponuojamus kūrinius atlygį moka tik kas dešimta institucija. Dažniausios to priežastys: pakankamo finansavimo neturėjimas bei tai, kad didelė organizuojamų parodų dalis yra nemokama.


Nors Autorinių teisių sistema Lietuvoje, atrodytų, aiškiai apibrėžta ir kontroliuojama, vis dėlto, ne visada efektyvi. Tokia situacija sukuria problemines siritis, turinčias itin didelę ir svarią įtaką ne tik menininkų kūrybai, tobulėjimui tačiau ir finansinei ir socialinei padėtims.


Savo patirtimi bei profesiniais užkulisiais dalinasi projekto „Gretutiniai objektai“ menininkai. Dauguma jų teigia, kad kurti keramiką reikalingi ypatingi ištekliai, specifinės sąlygos dirbtuvėse, o siekiant kurti įspūdingesnius, didesnę meninę vertę turinčius kūrinius – reikia ne tik laiko, tačiau ir papildomų lėšų. Dėl šios priežasties kūrėjai turi dirbti ne tik diferencijuotą darbą, pavyzdžiui, greta kūrybos užsiimti edukacine veikla, bet kartais susirasti ir visai su menu nesusijusį papildomą uždarbio šaltinį, atostogas praleisti finansinę naudą nešančiais darbais. Nepaisant įtempto ritmo, kasdienybės disbalanso, menininkai susiduria ir pragyvenimui reikalingų lėšų, socialinio draudimo, pensijos kaupimo, stažo kaupimo problemomis. Kitaip tariant, vizualiųjų menų kūrėjams ne tik nesuteikiamos socialinės garantijos, bet ir susiduriama su visuomenės ir net kai kurių organizacijų požiūriu, kad kūryba – tai „papildoma veikla“, kuriai finansiniai resursai ir galimybė iš to išgyventi – nėra būtini.


Negana to, dauguma menininkų siekia, kad jų darbus pamatytų kuo daugiau žmonių, parodos keliautų į įvairius Lietuvos miestus. Tačiau siekiant šį tikslą įgyvendinti, surengti parodą, patiriamos nemenkos išlaidos (darbų transportavimas, eksponavimas, viešinimas, plakatų sukūrimas ir pan.), už kurias susimokėti reikia patiems autoriams.


AUTORINIŲ TEISIŲ PROBLEMATIKOS DISKURSAI


Diskusiją apie autorinių teisių situaciją Lietuvoje vedė Vilius Arlauskas, vienas iš „Gretutiniai objektai“ organizatorių. Susitikimas truko dvi su puse valandos. Buvo paliestos ne tik viešojo eksponavimo teisės, bet ir sisteminės, institucijose vyraujančios problemos. Kiekvienos organizacijos atstovas turėjo galimybę išsakyti atstovaujamos organizacijos poziciją ir interesus.


Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė teigia, kad Lietuvos Dailininkų asociacija, veikianti kaip profesinė sąjunga ir parodinių veiklų tinklas, ne vienerius metus sprendžia menininkų socialinės ir ekonominės būklės klausimus, inicijuoja ir vykdo tyrimus, publikuoja straipsnius, inicijuoja įstatymų ir strateginius kultūros politikos pokyčius. Nepaisant didelių pastangų, ne visos iniciatyvos baigiasi sėkmingu rezultatu: „Patys aktualiausi klausimai vis dar atviri, tai – apmokėjimas (veikiau nemokėjimas) menininkams už darbų demonstravimą viešosiose erdvėse; 1% nuo bendros statybų sąmatos pastatų humanizavimui ir meno kūrinių įsigijimui, tvarus nevyriausybinių meno organizacijų finansavimas, užtikrinantis jų veiklų tęstinumą ir atsinaujinimą ir kt. Dažnai pasigendame aktyvesnio menininkų įsitraukimo į juos tiesiogiai liečiančius klausimus.“,- savo pastebėjimais dalinosi Eglė Ganda Bogdanienė.

Taigi, keliant klausimą, kodėl už kūrinių eksponavimą nėra mokamas atlygis, pastebėta įvairių priežastinių ryšių. Pavyzdžiui, teigiama, kad muziejai yra linkę bendradarbiauti su menininkais barteriniu principu – jie neprašo menininko susimokėti už patalpų nuomą, o menininkas neprašo atlygio už eksponuojamų kūrinių lankymą. Kita vertus, muziejų tikslas ne visada yra pristatyti menininkus – koncentruojamasi į fondus, jų pristatymą. Ne retai pačioms įstaigoms trūksta išteklių sumokėti autoriams – pirmiausia stengiamasi užtikrinti bazinius aspektus: sumokėti mokesčius, darbuotojų atlyginimus. Kaip teigia, Eglė Ganda Bogdanienė, „apmokėjimas menininkams už darbų demonstravimą komercinėse parodose numatytas Autorinių teisių ir gretutinių teisių įstatyme. Tačiau neužtikrinus pakankamo muziejų ir galerijų finansavimo, negalime tikėtis sklandaus visų parodos dalyvių finansavimo. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad visoje parodos organizavimo grandinėje svarbiausias segmentas – Menininkas. Ir tai turėtų suvokti kultūros finansuotojai, vadybininkai, menotyrininkai ir patys menininkai. Autorinių teisių apsauga ir jų supratimas – sunkus mokslas, kurio reikia mokytis. Tokius kursus nuolat organizuoja LATGA, VDA, LDS. Tačiau realiai menininkai susidomi autorinių teisių problemomis tik tuomet, kai juos ištinka konkreti bėda – nesumokamas atlygis, pasisavinama autorystė ir pan.“ Taigi, diskusijos metu išaiškėjo ir dar viena gaji problema – menininkų bendruomenėje esanti teisinių žinių spraga. Ne retai patys kūrėjai nežino, kokios yra jų autorinės teisės, o dalis jų nepriklauso LATGA asociacijai.


Paminėtina ir tai, kad muziejai, kuriuose yra aiški struktūra, rengiant parodas dėmesį pirmiausia skiria ne į dabartinių autorių pristatymą, o kūrinių įsigijimą, turimų archyvų pristatymą. Tokiu tikslu dažniausiai rašomi projektai bei paraiškos Lietuvos kultūros tarybai. Žinoma, ne visi muziejai turi asmenis, kurie atsakingi už projektų paraiškų rašymą ir pildymą – ne retai tokių specialistų trūksta.


Taigi, projektinis finansavimas – dar viena diskusijoje kilusi potėmė. Buvo iškeltas klausimas, ar viskas visuomet turi būti vadinama „projektais”? Ar siekiant gauti finansavimą, visada turi rašyti projektą? Juk naujos idėjos kontempliacijai ir detaliam plano sudarymui, kuris užtrunka 3-4 mėn, parašyti paraišką – realu. Tačiau ką daryti, kai darbai jau yra sukurti? Pastebėta ir tai, kad mažesnės institucijos gali prašyti Lietuvos kultūros tarybos finansavimo ir sąmatoje nurodyti atlygį autoriui. Tačiau ši sistema veiksminga ne visais atvejais. Pavyzdžiui, Nacionalinės kultūrinių ir kūrybinių industrijų asociacijos ir Ateities visuomenės instituto atliktas tyrimo „Menininkų socialinės ir kūrybinės būklės vertinimas“ išvados atskleidė, kad dauguma menininkų neturi vadybos ir komunikacijos specialistų. Dėl šios priežasties dauguma menininkų turi užsiimti ne tik kūryba, savo darbo vietos išlaikymu, finansais, tačiau ir vadybiniais dalykais, komunikacija – meno darbų sklaida, viešinimu. O tai yra vienas iš labiausiai bendrą kūrėjų būklę bloginančių veiksnių.


Diskusijos metu buvo išsakyta, kad nevyriausybinės organizacijos regionuose susiduria su dar kitomis problemos ištakomis – regioninėse tarybose esantys ekspertai būna šališki. Yra žinoma atvejų, kai projektus laimi su ekspertais vienaip ar kitaip pažįstamos, susijusios organizacijos. Paminėtina ir nevyriausybinių ir valstybinių institucijų erdvėse vyraujanti konkurencija, kuri nesuteikia galimybės bendradarbiauti ir siekti bendrų kultūrinių tikslų. Viešojoje erdvėje ne kartą buvo iškeltas valstybinių institucijų atskiro biudžeto parodoms aspektas.


KOKIE GALIMI SPRENDIMAI?


Vienas iš diskusijos metu nuskambėjusių pasiūlymų buvo tai, kad menininkai turėtų jungtis į bendruomenę, gildiją, profesinę sąjungą ir bendru sąlygų sutarimu ginti savo interesus, galbūt nesutikti dalyvauti parodose, kuriose atlygis kūrėjams nėra numatytas. Toks drąstiškas sprendimas, žinoma, neturėtų būti vienašališkas – greta tokių idėjų integravimo į meninkų bendruomenę, svarbu megzti dialogą su visomis institucijomis, ieškoti sąlyčio taškų ir spręsti problemas visiems kartu. Vienašališkas, kategoriškas požiūris nesuteiktų naudos nei menininkams, nei kultūros įstaigoms. Daugelis įstaigų ar kultūros atstovų taip pat norėtų menininkams duoti atlygį, tačiau jų pačių finansinė situacija to neleidžia. Todėl ne retai rengiamos parodos vyksta draugišku principu, suteikiant patalpas ir leidžiant menininkams pristatyti savo parodą. Atsiradus papildomiems mokesčiams tokios organizacijos nebegalėtų ištiesti pagalbos rankos ir surengiamų parodų skaičius kardinaliai sumažėtų. Kitas diskusijoje nuskambėjęs pasiūlymas – specialios muziejaus erdvės, kuriose būtų įtraukiamos laikinos parodos, kuriose savo kūrinius galėtų pristatyti šiuolaikiniai menininkai.


LATGA atstovė Gabrielės Naprušienės teigimu: „Autorinio atlyginimo už viešo rodymo teisę mokėjimo klausimas jau ne vienerius metus kaitina diskusijas visoje Europoje. Ne išimtis ir Lietuva. Rodosi tinkamą įstatyminę bazę šiam atlygiui gauti, turime, tačiau praktikoje šis mechanizmas veikia kur kas sudėtingiau. Ir čia itin svarbus paties autoriaus vaidmuo. Dar nežinomam autoriui, dažnu atveju, dalyvauti parodoje, būti matomam ir pastebėtam, yra kur kas reikšmingiau, nei gauti už tai autorinį atlyginimą. Juk pagrindinis dalininko atlygis yra jo kūrinio originalo pardavimas ar kūrinio kūrimas pagal užsakymą. Todėl dalininkai dažnai priversti rinktis tarp to, ar eksponuoti savo darbus ir būti matomam be autorinio atlygio ar rizikuoti būti nepakviestam pristatyti savo autorinių darbų. Todėl tokioje situacijoje galimą sprendimą puikiai iliustruoja Skandinavijos šalių pavyzdžiai, kuomet valstybė skiria lėšas muziejams, galerijoms, kad pastarieji galėtų mokėti autoriams už jų autorines parodas. Tokiu būdu valstybė remia kūrėjus ir skatina jų kūrybą.“


Eglės Gandos Bogdanienės nuomone, Kultūros finansavimo modelis per LKT nėra tobulas, o atsižvelgiant į paskutinių metų Europoje akcentuojamus prioritetus, abejotina, kad valstybės biudžetas kultūrai augs. Todėl jos nuomone, būtina ieškoti kitų finansavimo šaltinių: „Pavyzdžiui, parama menininkams per GPM dalį (1,2%). Šiuo metu didžioji surinkta GPM paramos dalis skirta asociacijų ir politinių partijų paramai. Iš 2019 m. surinktų 20 097 012, 51 Eur menininkai-paramos gavėjai gavo tik 205 250,82 Eur. Matomai menininkų pastangos šiuo atveju yra per kuklios. Kita vertus, valstybė galėtų apriboti, kad Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) dalis (1,2%) turi būti skiriama tik nuo valstybės ir savivaldybių nepriklausomoms organizacijoms“.


IDEALUS SCENARIJUS


Diskusijos pabaigoje visi dalyviai pritarė idėjai, kad autoriams turėtų būti sumokėta už viešą kūrinių eksponavimą, o šiandien esanti teisinė bazė kūrėjų atžvilgiu nors ir sutvarkyta, tačiau ne visuomet – veiksminga. Negana to, diskusijos metu iškilo labai daug potemių ir priežastinių ryšių iš įvairių sričių – dėl šios priežasties, akivaizdu, diskusijas būtų galima rengti ir dažniau idant rasti bendrų sprendimų išsigryninimo ir priėmimo.


Kaip teigia „Gretutiniai objektai“ organizatoriai, jei būtų užtikrintas bent minimalus atlygis už viešą darbų eksponavimą, menininkai galėtų savo darbus pristatyti ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet ir regionuose, mažų miestelių muziejuose, bibliotekose, nešti įvairių meno sričių idėją per visą Lietuvą. Juk kultūra – kiekvienam piličiui reikalingi sritis, ugdanti sąmoningumą, nešanti pasigerėjimą, galimybę pasaulį pažinti įvairiais rakursais. Vizualiųjų menų atstovų palaikymas, atlygis už kultūros sričiai svarbų darbą, užtikrintų sklandesnę meno ir kultūros integraciją į visus visuomenės sluoksnius.


Nuotraukų autorė: Fausta Genienė