Ieškoti
  • Cikados

Pokalbiai su projekto „Gretutiniai objektai“ menininkais: Justina Kildišytė

Justina Kildišytė – projekto „Gretutiniai objektai” menininkė. Parodoje pristatomas keramikės kūrinių ciklas „Uolos ir vanduo“ – tai skulptūriniai indai, kuriuos sukurti įkvėpė nuolatinis buvimas prie vandens telkinių. Pokalbis apie tai, kaip gimsta keramikos darbai ir kokie kūrybiniai niuansai skleidžiasi šios menininkės dirbtuvėse.

Kas (kūrinys, darbas, įvykis, prisiminimas, žmogus) leido suprasti, kad keramika – tai Jūsų būdas, kalba, saviraiška?


Su keramika susipažinau ankščiau už kitas veiklas, net mokyklą. Pirmas lankytas būrelis buvo būtent pažintis su moliu. Vėliau jis kiek pamirštas, atsirado kiti menai, dailės mokykla, bet ir joje buvo keramikos kursas. Būtent tada viskas tarsi stojo į vietas, nušvito naujomis spalvomis, prilipo negrįžtamai.


Kokia Jūsų kūrybinė aplinka? Gražus chaosas ar suplanuotas, nuoseklus ir dėmesingas darbas?


Mano kūrybinė aplinka – labai dinamiška. Netrūksta ir malonaus chaoso, ir detalaus, nuoseklaus planavimo. Kiekvienas kūrybos etapas turi savų niuansų. Kai kuriu naujus projektus, neišvengiama aplinkos, veiklų ir laiko planavimo netvarkos. Tačiau tai labai žavu, nes kūrybinis procesas vyksta ne tik studijoje, namuose, bet ir kelionėse, ilguose žygiuose ar minant mėgstamą dviratį. O štai visai kitaip įgyvendinami konkretūs darbai, kūriniai. Kiekvienos dienos tikslai, darbai sustyguoti iki smulkmenų, suplanuota kiekviena diena darbams lipdyti, džiovinti, krosniai pakrauti ir degti... Planuoti man patinka, taip jaučiuosi užtikrinta rezultatais, kiek galima ir jei įmanoma būti užtikrintai keramikos procese.

Kokia būsena aplanko, kai kuriate?


Labai įdomus ir verčiantis susimąstyti klausimas. Iškart norisi atsakyti, jog suteikia labai daug laimės ir vidinės ramybės, tačiau geriau pagalvojus, iki tos ramybės seka daugybė kitokių ne itin spalvotų jausmų: savivertės stoka, liūdesys ir begalinės dvejonės dėl savęs, kūrybos, gyvenimo pasirinkimų, tikslų ir daugybės kitų dalykų. Viskas labai susiję, bet galiausiai vienas etapas praeina ir ateina kitas, kaip ir visa kita.


Savitas stilius – išugdomas ar įgimtas dalykas?


Kiekvienas žmogus iš prigimties yra skirtingas, tad ir jo prisilietimas prie molio ar kitų medžiagų skiriasi: vieno grubesnis ir drąsesnis, kito – kruopštesnis ir detalesnis. Žinoma, daug dalykų išmokstama, bet charakterio nepaslėpsi.


Kas Jus įkvepia kurti?


Mane labiausiai įkvepia gamta ir tai labai akivaizdžiai atsispindi mano darbuose. Joje praleidžiu didžiąją savo gyvenimo dalį ir jaučiuosi laimingiausia, o įkvėpimui tereikia apsidairyti ir įsižiūrėti. Viskas – ten.

Profesionalūs keramikai neretai užsiima edukacine veikla. Tai tik būdas išgyventi ar ir džiaugsmą kelianti veikla?


Pažįstu tikrai ne vieną keramiką, kuris šiomis veiklomis užsiima dėl finansinio stabilumo. Ne paslaptis, kad ir aš pradėjau dėl šių priežasčių, tačiau geriau pažinusi ir save, ir veiklas supratau, jog teikia didžiulį malonumą, daugiau teigiamų emocijų nei galima įsivaizduoti. Tiek darbas su vaikais, tiek suaugusiais yra labai įdomus, nenuobodus, stulbinantis ir mokantis mane pačią.


Be kokių savybių užsiimti keramika būtų sunku?


Manau, keramikai pasižymi drąsa eksperimentuoti, priimti netobulumą kaip grožį, kantrybe ilgam procesui ir galbūt kruopštumu, nors tai ir nebūtinai atspindi jų kūrybos stilius.


Ar Jums svarbu bendradarbiauti su kitais kūrėjais?


Be galo smagu dalyvauti bendruose su kitais menininkais projektuose, simpoziumuose, kuomet jaučiama bendrystė, vieningumas, nuoširdus bendravimas ir palaikymas. Konkurencingumo ir taip netrūksta kasdienybėje.

Kaip išsirinkote darbą projekto parodai „Gretutiniai objektai“? Kokią žinutę norėjote perteikti į jį žvelgiantiems, meno kūrinius sutinkantiems žmonėms?


Šiame projekte pristatau kūrinių ciklą „Uolos ir vanduo“. Tai skulptūriniai indai. Juos sukurti įkvėpė nuolatinis buvimas prie vandens telkinių, didžiulis kontrastas tarp lygaus vandens paviršiaus ir uolėtų, smėlėtų, išgraužtų, nelygių krantinių. Ir pati mintis, jog ežeras, jūra ar pelkė yra tam tikri indai, talpinantys vandenis. Šį kartą mane domino minimali, švari forma, kontrastingos tekstūros ir spalvos, tam išryškinti pasitelkiamas natūralus akmens masės medžiagiškumas, glotnios glazūros, subtilios spalvos.


Nuotraukos: iš asmeninio archyvo