Ieškoti
  • Cikados

Kūno patirtis

Tekstas: Justas Kučinskas

Nuotraukos: Eglė Cimalanskaitė


Tai, kas arčiausia, lieka labiausiai paslėpta. Kūnu ir kūne esame, tačiau pati kūno patirtis yra reta. Kūnas kasdienėje patirtyje primena mus betarpiškai atstovaujantį įrankį, kurio padedami kuriame ir įgyvendiname patį įrankį pranokstančius projektus. Kūnas mums yra tarsi plaktukas, kuriuo kalame vinį, kad sukurtume kažką mums prasminga (tarkime, knygų lentyną), arba jis gali priminti ir kompiuterį, kurio klaviatūrą spaudome beveik automatiškai, o į ekraną žvelgiame iš esmės jo nematydami – mūsų dėmesio objektas yra anapus ekrane žybsinčio teksto besiskleidžiantys vaizdiniai.

Tačiau būna situacijų, kai mūsų dėmesį prikausto pats įrankis. Tai – situacijos, kai į prognozuojamai tvarkingą įrankių pasaulį įsiveržia netikėtumo ir chaoso elementas – kompiuterio ekranas įtrūksta, klaviatūra užsikerta, vinis sulinksta, plaktuko galva atsilaisvina, o nutrūkęs bato raištelis lieka kyburiuoti rankoje. Tai – akimirkos, kai įrankis tampa nebe įrankiu, o patirties objektu, į kurį stebeiliju sutrikęs. Iškritimą iš įprastybės lydi nuostaba ir sutrikimas. Šios dvi nuotaikos iš esmės lydi kiekvieną tikrą patirtį.

Taigi kada patiriame kūną? Kada kūnas tampa mūsų dėmesio objektu? Patirtis reikalauja kito – patyrimo objekto arba patiriančiajam subjektui išorinio turinio – kito žmogaus ar daikto. Kūnas medijuoja bet kokią juslinę patirtį, bet pats netampa patyrimo objektu ir išorinių objektų patirtyje savotiškai lieka nepastebėtas. Tačiau kartais patirties objektu gali tapti pats kūnas: kai mes bandome suprasti ne ranka liečiamos medienos šiurkštumą, bet per jį dėmesį sutelkiame į pačią liečiančią ranką. Kartais tam nereikia net išorinio susidūrimo su objektu ar matymo – mes galime net užsimerkę jausti savo judančios rankos sąnarius, suprasti kaulų išsidėstymą erdvėje vienas kito atžvilgiu. Savo kūną patiriame ne vien per jusles atpažindami kūną, liečiantį pasaulį, ar tiesiog jį matydami, bet ir iš vidaus – iš judesio patyrimo – kinestezijos. Kūno patirtis – tai keista situacija, kurioje patiriantysis subjektas į šį kūną tarsi žvelgia iš šalies. Savojo kūno patirtis nutinka, kai jis yra patiriamas taip, kaip jį patirtų kitas (kita sąmonė), tai iš esmės reiškia atsitolinimą, žvilgsnį iš šalies ar išorės, tačiau neatitrūkusį nuo konkrečių paties kūno pojūčių. Kada tai atsitinka?


Savęs patirtis įvyksta, kai patiriantysis tampa patirtu arba matantysis tampa pamatytu. Įsivaizduokime žmogų, pro rakto skylutę žvelgiantį į kitų žmonių kambarį. Susidomėjusį ir užsimiršusį (save užmiršusį). Koridoriuje nuaidėjus žingsniams žiūrintysis sutrinka – žingsnių garsas stebintįjį paverčia ir stebimuoju. Net jeigu žingsniai tik pasigirdo, vien išorinės perspektyvos galimybė pavertė stebintįjį ir savo paties patyrimo objektu.

Tuo pat metu į savęs (savo kūno) patyrimo patirtį įtraukia ne vien svetimi žingsniai. Išorinę perspektyvą į savo pačių kūną mes įgauname ir tada, kai kažkas ima nebeveikti kaip anksčiau, kai įvyksta trauma ir ją lydintis skausmas. Tarkime, pasilenkus pažiūrėti pro tą pačią rakto skylutę suskausta nugarą ar kelio meniską. Patirtis kyla iš nepatogumo, skausmo, kuris, nors ir jaučiamas tiesiogiai, bet patiriamas kaip tam tikra svetimybė – išorinis įsibrovimas, kūno vientisumo pažeidimas. Nors tariame: „Man skauda“, tačiau netrukus objektyvuojame ir aptariame situaciją: „meniskas“, „septintas slankstelis“, „surakino“, „užsikirto“, „išėjo“. Stebime ir stebimės, kad „skauda“.

Kita vertus, kūno patirtis randasi ne vien dėl išorinės perspektyvos (užklupimo) galimybės ar kūno funkcijos sutrikimo. Paradoksalu, kūnas gali tapti trikdančios patirties objektu net ir tais momentais, kai negalime jam priskirti aiškaus vaidmens ir dėl to nė nenorime, kad jis taptų patirties objektu. Įsivaizduokime situaciją, kai žmogus pakviečiamas išeiti į priekį (prieš kitus) arba ant scenos ir yra priverstas klausytis ilgos prakalbos (dažniausiai kokio nors pagiriamojo žodžio) apie save patį. Socialinio nepatogumo akimirka išvirsta į keistą propriocepciją – itin intensyvų savo kūno suvokimą erdvėje. Kūnas patiriamas kaip nerangus, per didelis, nėra kur dėti rankų, neaišku, kaip laikyti kojas (dažniausiai jos ir susipina), neaišku, kaip išvis savo kūną laikyti, išpila karštis. Tokioje tuščioje vietoje prieš kitus pasidaro baisiai nejauku, tarsi nebūtų vietos, nėra kur save erdvėje padėti, kyla noras kažkur – prie kitų arba prie sienos – šlietis. Kūno būtis yra patiriama kaip perteklinė ir gluminanti.

Kūno funkcijos sutrikimas, netikėtai užklumpantis kitų žvilgsnis, buvimas tiesiog matomu be aiškaus vaidmens – tai savotiškai ribinės situacijos, tačiau sutrikdyti ir kūno patirtį atverti gali ne vien nemalonūs netikėtumai. Kai nesislepiame ir nebėgame, kūno patirtį dovanoja ir pačios gyvenimiškiausios situacijos, kuriose esame kviečiami tiesiog mokytis. Tai – situacijos, kurios nebeleidžia elgtis automatiškai, įprastai. Tai gali būti susidūrimas su fiziškai sunkiai įveikiama užduotimi, kuri verčia ieškoti kitokių, galbūt dar nebandytų sprendimų. Tai gali būti ir naujų ribų ar apribojimų atsiradimas, verčiantis iš naujo konceptualizuoti savo kūno judėjimą erdvėje. Kūno patirtis nutinka ir atliekant pačius paprasčiausius ir įprasčiausius veiksmus, tarkime, žingsniavimą, tačiau vien įvedus tam tikrus mažiau įprastus krypčių ir kintančio tempo parametrus – mokantis šokio žingsnelio. Nejučia žingsniavimas tampa nepakeliama koordinacijos užduotimi, verčiančia dar kartelį žvilgtelėti į savo pėdas ir įsitikinti, kad jos tikrai yra dvi.

Kūno patirties situacijas lydinti nuotaika yra nuostaba ir sutrikimas, o ją sekantis impulsas – siekis kuo greičiau sugrįžti į tai, kas įprasta. Akimirką suvokę savąją situaciją, norime tiesiog toliau žiūrėti pro rakto skylutę, ištikus skausmui norime kuo greičiau atiduoti save į specialistų rankas ar bent jau tuoj pat rasti neskausmingą kūno padėtį, netikrumo scenoje būseną norime kuo greičiau pakeisti bent kiek aiškesniu vaidmeniu, o nežinojimą – mokėjimu ir įvaldymu. Kitaip tariant, siekiame atsikratyti kyburiavimo netikrume, sutrikimo, o tai reiškia – ir savojo kūno patirties.

Norisi klausti, kokia visgi patirties prasmė. Ar verta joje užsibūti? Galbūt savojo kūno patirtis yra tiesiog viena iš tų nemalonių gyvenimo smulkmenų, kurias ir verta palikti suvokimo paribiuose?

Daugelis sutaria: patirtis – vertinga. Vertinami patyrę krepšininkai, vadovai, santechnikai. Beveik visi sutinka, kad patirtis yra užgyvenama, taigi nutinkanti gyvenant. Patyrimas ir išsimokslinimas – tarsi du skirtingi dalykai. Kai mąstome apie išmokimą, galvojame apie aiškias ir prognozuojamas žinojimo teritorijas, o patirtis tarsi nurodo gebėjimą reaguoti, atpažinti, kas tinka konkrečiai situacijai, išgyventas, išbandytas sėkmingas ir nesėkmingas veikimo trajektorijas. „Patyręs“ tarsi nurodo į nutikusias tiesioginio susidūrimo su veiklos objektu situacijas, kai objektas atsiveria kaip tikras, gyvas, ir ši sandūra reikšmingai pranoksta ar bent jau papildo tai, kas yra suvokiama kaip „žinios“. Taigi patirtis yra suvokiama kaip neabejotinas gėris, dovanojantis žmogui gilesnį savojo veiklos objekto suvokimą ir iš to kylantį šio žmogaus adaptyvumą, gebėjimą prisitaikyti. Patirties specialybėje „turėjimas“ ir yra tai, kas leidžia sakyti žmogų esant puikiu specialistu. Būti patyrusiu specialistu reiškia būti žmogumi, galinčiu išspręsti problemą, atradusiu ir išbandžiusiu geriausiai veikiančius specifinių problemų sprendimo būdus.

Paradoksalu, būti puikiu specialistu šia prasme reiškia būti savotiškai baigtiniame patirties taške – situacijoje, kurioje patirtį dovanojantys įvykiai nutiko praeityje, o užgyventos pamokos jau virto įgūdžiais, kuriuos tereikia tinkamai pritaikyti. Vadinasi, naudinga patirtis tuo pat metu reiškia reikalavimą patirties situacijoje nebebūti. Juk iš tiesų patirti reiškia susidurti su reiškiniu tarsi pirmąjį kartą. Vargu ar kažkas nori būti vis dar patirtį kaupiančio ir ją tyrinėjančio lėktuvo kapitono keleiviu ar chirurgo pacientu.

Tačiau ar apie patirties vertę mąstytume kitaip, jeigu išsilaisvintume iš disciplinų rėmų ir apie save mąstytume anapus jų? Nebegalvoti apie save kaip apie krepšininką, vadovą, santechniką ar šokėją, bet visų pirma galvoti apie save kaip žmogų. Ką tuomet reikštų būti patyrusiu žmogumi? Jeigu sektume ta pačia mąstymo kryptimi, galimai apie patyrusį žmogų galvotume kaip apie tą, kuriam nutiko dalykų įvairovė ir šis surado geriausius iššūkių sprendimo būdus. Tačiau taip įvardindami patyrimą (šitaip apibrėždami patirties lauką) susidurtume su atskaitos taškų problema, juk buvimas tiesiog žmogumi gerokai pranoksta bet kurios disciplinos ribas, o pranokdamas praranda ir konkretumą, apibrėžtumą.

Galėtume sakyti: buvimo žmogumi teritorija yra gyvenimo gyvenimas, tad patyręs žmogus galimai būtų tas, kuris išmoko gyventi. Tačiau galime atpažinti, kad pretenzija mokėti gyventi – absurdiška. Jeigu tariame, kad būti patyrusiu žmogumi reiškia žinoti, kaip gyventi (kalbame apie žinojimą kaip baigtinį rezultatą), turime apibrėžti, kas yra gyvenimas ir kokios situacijos yra gyvenimas, o kokios – jau ne. Jeigu tarsime, kad visos, tuomet taip pat bus aišku ir tai, kad joks žmogus, būdamas visais atžvilgiais ribota būtybė, negalės turėti iš anksto parengtų veiklos modelių ir strategijų visiems gyvenimo atvejams – loginiu požiūriu, vien jau dėl to, kad jie dar nėra nutikę ir galimi sprendimai negalėjo būti išbandyti.

Turime pripažinti, kad patirtis ir mokymasis gyvenime bei patirtis ir konkrečios disciplinos mokymasis – du fundamentaliai skirtingi dalykai. Disciplina yra įvaldoma: per mokymąsi ir netikrumo įveikimą, per patirtas situacijas įgaunamas juodas diržas, liudijantis, kad apibrėžtuose disciplinos rėmuose žmogus numato problemų lauką ir geba efektyviai spręsti šiame lauke nutinkančias situacijas. Tačiau būtent juodas diržas arba aukštas meistriškumas kaip tik ir reikalauja aiškiai apibrėžtų ribų ir taisyklių. Prognozuojamai „geras“ žmogus gali būti tik stabilioje ir prognozuojamoje situacijoje, todėl juodas diržas gyvenime yra neįmanomas: taip jau nutinka, kad net aukščiausio kalibro džiudžitsu meistras ar, tarkime, plačiai į pasaulį žvelgiantis filosofijos profesorius sau neįprastoje situacijoje, pavyzdžiui, virtuvėje prie puodų, gali pasijusti visišku pradedančiuoju. Todėl, kai kalbame apie patirtį gyvenime ir patyrimo rezultatą, kaip didesnį adaptyvumą prie neprognozuojamų gyvenimo situacijų, gerokai svarbiau yra kalbėti ne apie įvykusių nutikimų skaičių bei nušlifuotus sprendimo algoritmus, bet apie patį gebėjimą patirti. Patirties kokybę ir ar ji apskritai įvyksta.

Nors patirtys ištinka kiekvieną, vis dėlto gebėjimas patirti gali būti suprastas kaip nusiteikimas nutikusios patirties neatstumti ir neperžengti, bet priešingai – išbūti, išlaukti, ką situacija atskleis, ir per išbūtos patirties refleksiją ją dar labiau pagilinti. Tai yra iš dalies nenatūrali žmogaus būsena ar situacija. Nuo pat mažens mus skatina ir giria už „jau mokėjimą“ ir „jau galėjimą“, todėl visai natūralu, kad ten siekiame ir būti. Tuo pat metu patirtis, ypač kai kalbame apie patirtį, susijusią su susidūrimu su naujovėmis, naujomis situacijomis, mus dažniausiai ištinka ten ir tose situacijose, kuriose esame dar pradedantieji. Kita vertus, patirtis dažnai ištinka situacijose, kurios yra be galo įprastos, bet pačioje įprastybėje dėl įvairiausių priežasčių išryškėja tai, kas nebuvo anksčiau pastebėta. Patirti arba pagilinti patirtį reiškia susidurti su fenomenu jo unikalumo atsiskleidimo akimirką, tarsi pirmą kartą. Žvelgti pradedančiojo akimis arba atpažinti to, kas įprasta, pradžią, naujumą. Būti pradedančiuoju – atpažinti šią būseną ir suprasti savąsias reakcijas jose – atveria didžiausią žmogaus potencialą būti pasiruošusiu pačiam gyvenimui. Gebėti būti pradedančiuoju reiškia gebėti būti nežinomybėje, drąsiai ir su pakilia nuotaika imtis naujų gyvai nutinkančių iššūkių. Tačiau tam reikia nusiteikti, kad žmogaus tikslas nėra mokėti, bet gebėti mokytis.

Reikia sau pripažinti, kad žmogui yra būdingas noras save realizuoti pasiekiant kažką apčiuopiama – įvaldyti vieną ar kitą meną, tam tikrų atskaitos taškų sistemoje įtvirtinti savąją patirtį per kitų pripažinimą (per hierarchiją ir progresą joje). Tai – žaidimas, kurį žaidžiame, kol sutariame jį žaisti. Žaidimas, leidžiantis mums apie save galvoti, kad esame kažkas, kažko pasiekėme ir kažką mokame. Paradoksalu, tokiame progrese slypi ir regreso sėkla. Vienakryptiškumas, pasirinktos veikimo krypties siaurumas dovanoja tobulėjimą joje ir apdovanoja pripažinimu visuomenėje (ar bent jau siaurame bendraminčių rate), tačiau tuo pat metu uždaro, įkalina. Stabilumas, prognozuojamumas, atpažįstamumas turi ir kitą savo pusę – „suaugimą“, kietumą, siaurumą, iš esmės spartų senėjimo procesą. Ir tiesiogine ir perkeltine prasme senėjimo procesą galime suprasti būtent kaip ėmimą vaikščioti tais pačiais keliais ir tokiu pat būdu. Iš esmės kartoti tai, kas veikia, kam nereikia naujų energijos resursų. Nebebandyti naujų kelių.

Natūralu, kad kažkas „veikti“ gali tik pagal konkretų scenarijų, todėl ir pats veikimo laukas pasauliui keičiantis ilgainiui ima siaurėti. Imliausi ir adaptyviausi esame vaikystėje ir jaunystėje. Visur esame pradedantieji, mokomės daugybės dalykų. Ilgainiui renkamės mokytis tai, kas atrodo svarbiausia, perspektyviausia, ir taip nejučia patenkame ant profesijos bėgių. Siaurėjančias mokymosi galias ir mažėjančią energiją labai dažnai priskiriame savo objektyviajam (paso) amžiui ir su motyvacijos likučiais kimbame į įprastus dienos darbus. Labai retai atpažįstame, kad vaikas mumyse vis dar nori mokytis, atrasti ir pažinti pasaulį, vis dar nori ir galbūt gali nustebti. Labai retai leidžiame sau daryti mūsų atskaitos sistemoje neatpažįstamus, todėl tariamai nenaudingus dalykus.

Tačiau verta kritiškai užklausti: galbūt vaikystėje ir jaunystėje esame imlūs ir atviri ne dėl to, kad esame jauni, bet priešingai – šias savybes kultivuojame, nes darome prielaidą, kad turime arba tiesiog esame priversti daug ko mokytis. Galbūt senėjimas yra ne bėgantys metai, bet siaurėjantys akiračiai? Perdėtas pragmatiškumas, visapusis tikslingumas, siekis pasilyginti ir pasimatuoti, realizuotis – gal šios modernios savikūros idėjos ir yra tai, kas nepalieka vietos atvirumui nežinomybei, netikėtumui, pradedančiojo ir pradžios patirčiai? Perfrazuojant Lao Zu, visi suaugę žino, kuo naudinga nauda, bet nė vienas nebemato, kuo naudingas nenaudingumas.

Tad sugrįždami prie patirties vertės klausimo (kam reikalinga patirtis, kokia jos prasmė), mes galime atpažinti, kad naudą ir prasmę čia turime suvokti nebe įprasta prasme, o apie patirtį galvoti ne kaip apie rezultatus (išmoktus dalykus), bet kaip apie tam tikros kokybės patyrimo procesą. Patirti šia prasme reiškia ne automatiškai išbūti – mąstyti ir veikti neatitrūkstant nuo saugių ir įprastų minties ir veiksmo šablonų, bet kiekvienoje situacijoje išsaugoti atvirumą patirties konkretybei, taip pat atpažinti ne kelias, bet visą gausybę reakcijos į situaciją galimybių. Atvirumas patirčiai yra galimybes atveriančio pradedančiojo proto išsaugojimas. Kaip sakė Suzuki svajame Zen mind Begginers mind, in the begginers mind there are many possibilities, in the experts there are few.

Sugrįžkime prie kūno. Mūsų aptartos kūniškos patirties situacijos į atmintį įsirašo ilgam: pamename, kaip buvome užklupti ir pamatyti, nejaukiai stovėjome scenoje, įvyko trauma ir ją lydintis skausmas ar pirmąjį kartą visu kūnu mokėmės kažko nauja, tarkime, šokti ar čiuožti slidėmis. Net ir tos patirtys, kurių prigimtis tarsi ir nebuvo susijusi su kūnu (apsidžiaugėme ar supykome reaguodami į žodį_, jas išgyvename ir vis dar atsimename visu kūnu. Kūno ir kūniška patirtis yra tiesioginis, o gal net ir vienintelis kelias į gyvenimo patyrimą. Kūnas medijuoja kiekvieną patirtį, yra jos dalis, tačiau ypatinga patirtis mus ištinka, kai patiriame patį kūną. Kūno patirtis mus ištraukia iš automatinių gyvenimo ir veiksmo šablonų, savotiškai pastato į situaciją „čia ir dabar“. Ir atvirkščiai – kiekvieną ypatingą patirtį mes patiriame kūnu, o per tai „įdabartiname“ savo būtį (būname su tuo, kas yra čia ir šią akimirką). Heideggerio žodžiais, mūsų sąmonė tampa properša, kurioje tiesos (arba – nepaslėpties) akimirką būties švytėjimo dėka yra patiriamas esinys.

Savojo kūno patirtis nėra lengvai pasiekiama kiekvieną akimirką. Pagaliau mes esame priversti elgtis ir reaguoti pusiau automatiškai, šabloniškai vien tam, kad be didesnių pastangų ir užstrigimų galėtume atlikti paprasčiausius ir įprastus kasdienius veiksmus. Tuo pat metu (kūno) patirties akimirkos turi vertę: jos mus savotiškai pašaukia į pradžią, dovanoja tikrovės išgyvenimo gylį, taip pat ir sukrėtimą. Kai esame atviri patirčiai per šias akimirkas, mes galimai įgauname kokybiškesnį santykį su tikrove (matome giliau ir esmingiau), taip pat ir praktiniu lygmeniu įgauname tai, ką galima vadinti kitokiu matymu ir iš jo kylančiu adaptyvumu.

Kūno patirtis žmogui yra svarbi, tačiau ir be galo reta. Tad verta klausti: gal vertėtų bent jau fizinei veiklai, kurios metu tarsi ir skiriame laiką kūnui, suteikti kitokios perspektyvos? Nebetreniruoti savojo kūno automatiškai atliekamų judesių rinkiniu, bet veikiau visu kūnu spręsti iššūkius ir taip gilinti patį gebėjimą patirti. Tokia perspektyva kviestų nenusigręžti ir neatitrūkti nuo kūno kaip fenomeno patirties, skatintų netapti ekspertu, gludinančiu tai, kas jau ir taip labai gerai žinoma, bet nuolat žengti į naujas situacijas ir išbūti jų dovanojamose patirtyse.

Kas trukdo patirti? Kasdienybėje (kasdienėje kūno praktikoje) nuo patirties mus skiria ir ištikimai saugo mūsų išsilavinimas, enciklopedinių / išorinių žinių bei kiekybinių metrikų pavidalu besiskleidžiantis vadinamasis savęs pažinimas. Dar nespėję patirti, nustebti ar sutrikti mes atitrūkstame nuo to, kas patiriama, pasileidžiame į kalbos abstrakcijas, taip išaukštintai vadinamas „žiniomis“. Žinias seka instrukcijos, parametrai, o savąjį kūną pasitinkame veikiau kaip mechanizmą, kurį turime išanalizuoti, nei save patiriantį ir iš vidaus pažįstantį organizmą.

O juk išlaikyti anatomijos egzaminą ir jausti savo paties skrandį yra visiškai skirtingos prigimties žinojimas. Nuo kūno patirties mus taip pat ištikimai saugo ir sentimentalūs išgyvenimai. Atvirumą patirčiai dažnai perskrodžia savinieka („aš nieko vertas“) arba savigyra („man viskas puikiai sekasi“). Neretai nuo patirties konkretybės atitraukia ir su patirtimi tiesioginio ryšio neturinčių asmeninių prisiminimų ir emocionalių išgyvenimų eskalavimas.

Kūno patirčiai reikia savotiško išankstinio žinojimo ir nuostatų suskliaudimo, taip pat ir bet kokio vertinimo atsisakymo. Tai – savotiška atidumo tikrovei praktika, kurioje siekiama atpažinti save ir konkrečią situaciją. Judesio praktiką galima suvokti kaip savotišką kūno juslinės patirties bei propriocepcijos fenomenologiją. Tai – kvietimas pradėti nuo to, kas arčiausiai – savojo kūno – ir per tiesioginę patirtį praskleisti tai, kas mums patiems nuo mūsų paslėpta. Pradedant kūno patirtimi imti puoselėti atvirumą naujoms situacijoms, gyvai patirčiai, o per tai ugdyti gebėjimą suprasti, kas iš tiesų vyksta ir kokio atsako reikalauja.