Ieškoti
  • Cikados

Kaip jaučiamės, kai kažko negalime

2020 m. kovo 14 d.

#karantinouzrasai


Tekstas: Agnė Dailidytė

Nuotrauka: Ivona Tautkutė


Prieš kelias savaites po aktyvios darbo dienos sėdėdamos restorane, pilname žmonių, su draugėmis ironiškai filosofavome apie kūlversčiais besiritantį gyvenimo ritmą. Apie kiekvienos rutiną, nors ir kupiną meilės bei šilumos, bet taip pat ir neįtinkančią.


Diskutavome apie banko sąskaitos limitus ir santaupas, sunkiai surenkamą pradinį būsto įnašą ir alergišką reakciją sukeliančias institucijas – „Sodrą“ ir VMI. Prieš kelias savaites meldėm laisvos minutės išgirsti aplankančias mūzas, lėtos rytinės kavos galimybės bei didesnės motyvacijos vakarinei jogai. Visi pasaulio dievai galėjo stengtis paversti mūsų spalvingą gyvenimo ritmą idealiu, tačiau niekada neturėjo nė menkiausios galimybės mums iki galo įtikti. Prieš kelias savaites mes nežinojome, kad pasaulis nuspręs paspausti mygtuką „pauzė“.



Netikėtas smegenų medaus mėnuo


Iš pradžių šis nuramintas nesibaigiantis bėgimas gali visai patikti ir priminti netikėtą gyvenimo medaus mėnesį. Kartais malonu pakeisti savo minčių horizontą. Kiek kartų per dieną įprastai automobilyje ar autobuse garsiai paleisdavome muziką, kad negirdėtume savo minčių ar kito žmogaus; stovėdami duše galvodavome ne apie tobulai nušveistą odą ir malonų šampūno kvapą, o mintyse dėliodavome „būtinus“ įgyvendinti dienos planus? Ar vis dar mokame gyventi be šio vidinio chaoso? Ar vis dar sugebame pažiūrėti savo artimiesiems giliai į akis, nuoširdžiai ir jaukiai pasikalbėti? Išjungus garsią muziką ir iš smegenų pašalinus virtualias planų užrašines galvoje atsiranda vietos apmąstymams, jog kartais, kai kažko nebegalime, atsiranda galimybė įgalinti seniai pamiršus gyvenimo aspektus.


Dienos namuose priverčia jaustis dėkingai už gražios sielos žmones aplink save. Draugus, su kuriais pokalbiai vis dar be proto įdomūs, o planuotos „pora on-line susitikimo valandų“ virsta beveik puse paros. Šeimos narius, su kuriais bendri pietūs – tarsi vakarėlis, o diskusijos, nors ir karštos, ne visada politiškai korektiškos ir dažnai verčiančios šiek tiek užkimti, kuria stiprų ryšį ir žinojimą, kad besąlygiškas vienas kito palaikymas egzistuoja šimtu procentų. Tačiau nors ir kaip tobulai ši laiko sau ir savo šeimai galimybė atrodytų socialiniuose tinkluose, egzistuoja ir kita saviizoliacijos pusė, kuri daugumai asocijuojasi ne su galimybe išsivalyti, bet su išdraskyta siela ir pasėtu nerimu širdyje.


Grąžinkite man netobulą mano gyvenimą


Suprantama, kiekvienam žmogui jo asmeninės problemos yra pačios didžiausios ir dažnai sunku užjausti kitą, kai tenka prarasti arba laikinai sustabdyti savo darbus ir gerokai sumažinti pajamas. Kai tenka atšaukti gyvenimo keliones ir didelius savirealizacijos projektus, kuriems ruošeisi ne vieną mėnesį ar metus, su nerimu širdyje laukti paskutinių skrydžių, nežinant, ar artimiausiu metu pavyks pasiekti namus.


Tik sustojęs gyvenimo ritmas gali įrodyti natūralios kasdienybės tėkmės vertę. Kiek daug reiškia pakviesti ką nors į pasimatymą restorane. Kai nežinai, ką dovanoti, nupirkti koncerto bilietus arba SPA procedūrų dovanų kuponą. Tarp painių dienos reikalų įsitaisyti grožio specialisto kėdėje ir minutėlei atsipūsti. Stipriai apkabinti parduotuvėje sutiktą seniai matytą draugą. Atsikėlus ryte skaityti paskalas apie įžymybių gyvenimus, o ne matyti kas valandą didėjančius ligonių skaičius. Dar prieš kelias savaites mūsų pasaulis buvo visko pilnas.


Dažnai jį valdė tokios ydos kaip godumas ir vartotojiškumas, tačiau jis buvo kupinas galimybių. Dabar mes turime galimybę likti namie. Kai kuriems pagrindiniu gyvenimo džiaugsmu tampa tvirti santykiai su artimaisiais, tačiau kaip gyventi tiems, kurie savo namuose nejaučia namų? Didelis liūdesys užeina supratus, kad dalis artimiausią kontaktą su žmonėmis palaiko tik per ekranus, o kartais turi pasitenkinti tik giliu monologu su savo augintiniu.


Socialiniuose tinkluose nesunku rasti padrąsinančių žinučių su patarimais, kaip praleisti staiga atsiradusį laisvą laiką, ir padrąsinimų, jog išgelbėti pasaulį dar niekada nebuvo taip paprasta – tereikia sėdėti namie. Tačiau kai kuriems keturios namų sienos kvepia tik vienatve. Kai paguodos nesuteikia kavinių ir parduotuvių šurmulys ar svetimas, netyčia nugirstas pokalbis autobuse, į šią pilną emocijų taurę dideliais gurkšniais įeina pyktis, liūdesys ir bejėgiškumas. Kai laisvo pasaulio užauginti sparnai nebetelpa į netikėtai pastatytų draudimų narvą, o vienintelė situacija, kurią vis dar galime valdyti, – nuspręsti, ką pavyks pasigaminti iš produktų, kuriuos apimti panikos be plano krovėmės į vežimėlį parduotuvėje, ir kurį namų kampą sutvarkyti pirmiausia.


Tačiau vietoj bėgimo tvarkyti savo spintas ir stalčius verčiau siūlau išsivalyti savo galvas. Išmesti nuoskaudų šiukšles. Tada išvalyti nerimo dulkes. Ir galiausiai viską papuošti dėkingumo aplinkiniams ir meilės sau gėlėmis. Iš spintos ištraukti taip ir neperskaitytas, bet labai rekomenduotas knygas ir vaikystėje mėgtus stalo žaidimus. Leisti sau pažiūrėti kvailą romantinę komediją arba pradėti mokytis egzotišką užsienio kalbą. Bėgantis pasaulis ir gyvenimo ritmas anksčiau ar vėliau tikrai sugrįš. Nuostabu būtų jį pasitikti suradus vidinį balansą, sustiprinus savo vertybes, ryšius su aplinkiniais ir savimi. Ir nors kaip sunku šioje situacijoje būtų įžvelgti pozityvą, apginkluoti save – jei ne šypsena, tai bent daug ką gyvenime išsprendžiančia ramybe.