Ieškoti
  • Cikados

Keramikė Ernesta Vaičiulienė: „Laukiu stiprių apsikabinimų ir tiesiog bendravimo sėdint šalia“

Pavasaris, kai prasidėjo pandemija, man asmeniškai buvo labai keistas. Daug nežinios, neįprastumo, baimės, netikrumo ir panašių dalykų. Aplinkui girdėjau kalbant, kad kuriantiems dabar puikus metas! Nežinau, kaip kitiems, bet man pavasarį absoliučiai nesinorėjo nieko kurti. Kai tiek nežinios, darbas ir kūryba pasitraukė į antrą planą. Svarbiausia tuo metu buvo suprasti, kas vyksta pasaulyje, apsaugoti šeimos narius, taip pat neužsikrėsti pačiam.

Pamenu, sėdėjau ir galvojau: „O jeigu tai tęsis labai ilgai, jei niekam nereikės mano kuriamų dalykų, ką aš tada darysiu, kaip užsidirbsiu? Tokios mintys buvo naujos, neįprastos, keistos ir kartu labai įdomios. Rodos, jau įsivažiavai ir staiga pasaulyje viskas pasikeičia.

Tą keistą pavasarį labiau norėjau skaityti knygas, kurioms anksčiau trūkdavo laiko, gaminti įvairesnį maistą, vaikščioti, kalbėtis su draugais apie tai, kaip jaučiasi, kaip kam sekasi. Dirbti tikrai nenorėjau, o kai visiškai nenori dirbti, nejauti aistros, geriau molio į rankas ir neimti. Labai nemėgstu ir niekada nenoriu perduoti savo darbams blogos energijos.

Balandžio mėnuo buvo jau kitoks, susigulėjo mintys, aiškėjo, kas vyksta, aprimau ir pajutau norą dirbti. Neturėjau užsakymų, nedėjau jokios informacijos į socialinius tinklus apie savo darbus – tylos periodas. Pradėjusi dirbti pajaučiau, kad noriu kažką atrasti savyje, sukurti ką nors kitaip, nauja, nes turiu tam erdvės.

Buvo labai geras jausmas paimti indą tarsi tuščią popieriaus lapą ir neskubėti. O naujiems dalykams man visuomet pritrūksta laiko. Džiaugiausi, kapsčiau naujumus savo viduje ir kartu taip įsivažiavau į įprastus darbus. Vėl atsirado įprastas ritmas: lipdymas, spalvinimas, degimas, fotografavimas, rodymasis socialiniuose tinkluose, pardavimas. Galutinai nurimau, jaučiau ir mačiau, kad žmonėms vis tiek patinka mano keramika, o tai – labai geras ir raminantis jausmas.

Vasarą norėjau daugiau pabūti su šeima, draugais, atostogauti, nes sklido kalbos apie artėjančią antrąją bangą. Jai buvau nusiteikusi visai kitaip, sutelkiau jėgas stiprinti savo puslapio žinomumą, daug lipdžiau ir įgyvendinau užsakymus.

Tam tikra prasme man pasisekė, nes studija yra virš namų, palėpėje. Kartu su vyru ten dirbame – jis savo darbus, aš – savo, kasdien būname daugybę laiko tik dviese. Tad didelių pasikeitimų nebuvo, galėjau ir galiu dirbti, kiek ir kada noriu, o su vyru būti kartu daug laiko jau esame įpratę. Taigi darbas iš namų mums abiem yra įprastas.

Karantinas privertė galų gale susifokusuoti į internetinę prekybą, kuriai anksčiau neskirdavau užtektinai dėmesio ir laiko. Įdėtos pastangos pasiteisino ir lapkričio, gruodžio mėnesiais labai daug pardaviau būtent internetu.

Kai apninka tamsesnės mintys, užklumpa karantino nuovargis, visuomet pagalvoju apie medikus, šeimas su vaikais, vienišus žmones – jiems tikrai tūkstančius kartų sunkiau, sudėtingiau. Pažiūriu į save veidrodyje ir liepiu mesti iš galvos blogas mintis.

Man labai svarbūs dienos ritmas ir disciplina, apie tai kalba ir kiti žmonės. Svarbu turėti tikslų, dirbti, sportuoti, užimti protą veikla. Kai jaučiu, kad rutina spaudžia galvą, stengiuosi padaryti kokį nors mažą, neįprastą ar nekasdienį dalyką ir bent taip paįvairinti dieną.

Nors mano darbe viskas gerai ir didelių pokyčių nėra, labai pasiilgstu šeimos, teatrų, koncertų, kino salių, draugų. Noriu visus apkabinti ir padėkoti už ištvermę, naujų kelių ieškojimą, kūrybingumą, optimizmą, pagalbą vieni kitiems.

Labai keistas metas, bet jis praeis, būsim daug ko išmokę, iš naujo įvertinę tam tikrus dalykus. Laukiu stiprių apsikabinimų ir tiesiog bendravimo sėdint šalia.

https://www.facebook.com/Ernestaceramics/