Ieškoti
  • Cikados

Lietuvos baletas pasaulinės pandemijos fone

Tekstas: Eglė Ulienė


Lietuvos baletas karantino laikotarpį išgyvena, ko gero, panašiai, kaip ir viso pasaulio baleto trupės. Nieko stebėtina, juk situacija visur ta pati, spektakliai nerodomi ne tik Vilniuje. Kuo gyvena Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) baleto trupė? Kaip jaučiasi šokėjai, kurie nuo 11 metų (taigi dažnai daugiau nei pusę savo gyvenimo) įpratę dirbti šešias dienas per savaitę, kasdien vidutiniškai po penkias šešias valandas, visus metus, tik mėnesį du atostogaudami... Kai staiga sustoja, žinoma, tai daro labai didelę neigiamą įtaką tiek fizinei, tiek emocinei baleto artistų sveikatai.

Pirmojo karantino metu, 2020 m pavasarį, suplanuota Žizel premjera buvo perkelta du kartus, ją parodėme tik rugpjūčio mėnesį. 2121 m. pavasario premjera – choreografų K. Pastoro ir M. Rimeikio baletų diptikas – nežinia, kada įvyks. Pirmojo karantino metu trupė dirbo tik nuotoliniu būdu. Dabar išlaikant saugumo reikalavimus ir atsižvelgiant į šokėjų pageidavimus, organizuojamas ne tik nuotolinis darbas, bet vedamos pamokos ir teatre, salėje, išlaikomi atstumai, dirbama nedidelėmis grupėmis su atskirais pedagogais ir pianistais. Bet baletas – ne vien individualus šokis, kaip tokioje situacijoje repetuoti duetus? Kordebaleto scenas? Tai palikta ateičiai, nežinia kokiai.


Kokios baleto trupės nuotaikos? Kaip įmanoma tokiomis sąlygomis palaikyti fizinę formą ir ką ji reiškia baleto šokėjui?


LNOBT baleto trupės vadovas Martynas Rimeikis:


Viskas sustojo. Pradėta repetuoti premjera, pastatyta apie trečdalį, visa sustojo, laukia savo laiko. Karantino metu galime dirbti tik su solistais, bet negalime repetuoti daugiau. Užtenka kelių dienų, kad baleto artistas prarastų fizinę formą, o jai susigrąžinti reikia mažiausiai savaitės, kartais ir daugiau. Todėl galima įsivaizduoti, ką išgyvena šokėjai, kokia jų fizinė forma po keturių nedarbo mėnesių ir kiek reikės laiko jai susigrąžinti. Taip staiga ir ilgam nutraukus darbą ir vėl pradėjus dirbti stipriai didėja traumų rizika. Tai turi didelės įtakos profesinei ateičiai.

Kol nebuvo leista dirbti salėse, žinoma, stengėmės organizuoti nuotolinius užsiėmimus, bet jie toli gražu negali atstoti darbo baleto salėje. Kaip ir sportininkams, baleto šokėjams reikalingos specifinės sąlygos: speciali grindų danga, atraminės lazdos, aukštos lubos, erdvė, veidrodžiai, be jų neįmanoma kokybiškai dirbti.

Po pirmojo karantino grįžti į formą ir paruošti spektaklį buvo labai mažai laiko. Didžiulis iššūkis ir labai džiaugiuosi, kad mūsų trupė su juo susidorojo puikiai, tačiau ilgos pauzės ir greito grįžimo į sceną pasekmes jaučiame dar dabar. Todėl karantino metu stengiamės tęsti veiklą ir teatre, nors ir mažomis grupėmis, sureguliavus srautus ir laikantis saugumo reikalavimų. Tai – labai svarbu.


Baleto trupės direktorė Rūta Butvilienė:


Antrąjį karantiną tvarkomės protingiau, pavasarį buvo daugiau panikos ir nežinios. Pirmą karantiną dirbome tik nuotoliniu būdu, dabar, išlaikydami saugumo reikalavimus ir atsižvelgdami į pačių artistų norus, organizuojame ir nuotolinį darbą, ir salėje grupėmis. Nuotolinis darbas sudėtingas, nes priklauso nuo tavo virtuvės dydžio... Juk dirbam ne tik prie lazdos, artistas turi aprėpti salės erdvę. O kur dar šuoliai – gal lubų ir nepasiekiam, bet kaimynai tikrai nesidžiaugia.

Prasidėjus antrajam karantinui visi jau žinojo nuotolinio darbo skonį, tad trupės dauguma norėjo dirbti teatre. Tačiau viena pamoka per dieną – tik kosmetinis formos palaikymas, kol karantinas neatšauktas, nėra bendrų repeticijų, negalime repetuoti spektaklių, rengti premjerų – tai sunkiausias momentas karantino metu. Bet visi laikosi didvyriškai. Baleto artistas yra įpratęs tylėti, nesiskųsti. Skauda ar ne, dirbame ir tiek. Ir laukiame geresnių laikų.


Baleto koordinatorė Jolanta Davolytė


Fizinė forma kaip nors palaikoma, bet labai vargina nežinia, kiek tai tęsis, kada baigsis. Stengiamės palaikyti ne vien fizinę formą, stengiamės ir psichologiškai padėti, nuolat bendraujame, dažnai vyksta „Zoom“ susirinkimai, išklausome šokėjų pageidavimus. Dirbame ir individuliai – spektaklio, vaidmens analizė, individualus kūno trenažas, galima individuali kineziterapija. Dauguma nori dirbti teatre, bet žmonių grupės kinta, kažkas išeina dirbti į namus, kažkas vėl grįžta į salę, matyt, tai priklauso nuo individualios aplinkos ir patirties. Kalėdų laikotarpiu užsieniečiams trupės šokėjams buvo sudarytos sąlygos vykti į namus, dirbti nuotoliniu būdu ir namuose pabūti ilgiau, bet dauguma grįžo į darbą.


Ką veikia šokėjai karantino metu? Ką jiems reiškia jau antrą sezoną nešokti spektaklių? Dirbti nuotoliniu būdu? Pasakoja LNOBT baleto solistai Olga Konošenko, Greta Gylytė, Kristina Gudžiūnaitė, Jonas Laucius, Jeronimas Krivickas.


Olga Konošenko


Labai džiugina, kad galime ateiti į teatrą, dirbti salėje, visai kitas jausmas nei namie. Labiausiai gaila, kad nėra spektaklių, neįvyks premjera. Ypač sunku jauniems, tik pradedantiems karjerą, tai – tiesiog žingsnis atgal! Vietoj tobulėjimo sustojome laike, nieko neveikdami jau beveik metus. Labai pasiilgome scenos, spektaklių, juokaujame, kad į trenažą eisime su sceniniais kostiumais... Bet taip yra visur, nieko nepadarysi, nors ir labai apmaudu. Pirmą kartą buvo sunkiau, nes daug nežinios, dabar truputį ramiau, jau pripratome.

Tačiau baleto artistai yra labai stiprūs, stengiamės nepasiduoti nevilčiai. Svarbiausia neužsidaryti savyje, juk bendrauti galima ir nuotoliniu būdu, stengiamės palaikyti vienas kitą, nepasiduoti emocijoms, kasdieną kalbamės. Labiausiai trūksta bendravimo laisvės, spektaklių, meno, viskas tapo monotoniška... Tuomet galvoju, kad yra žmonių, kuriems daug sunkiau ir jie nepasiduoda. Tai ir mes turime nepasiduoti! Esu gyvas žmogus, net savo vyrui neleidžiu depresuoti. Negalima! Nors, aišku, visaip būna. Šitas laikas labai palankus tingėti, įpranti vaikščioti su pižama, nieko nebenori, juk labai patogu. Bet taip negalima, režimas ir disciplina – privalomi, būtini. Labiausiai laukiu, kad kuo greičiau tai pasibaigtų, ir vėl šoktume scenoje žiūrovui.


Kristina Gudžiūnaitė


Pirmas karantinas pavasarį buvo labai sunkus, niekas nežinojo, kiek truks, Vyriausybė vis pratęsė po dvi savaites, tai labai vargino, nes tikėjomės, o gal jau pabaiga. Pradėjus repetuoti Žizel, kai liko vos savaitė iki premjeros, teko vėl išeiti į karantiną. Tai buvo laikas, kai, atrodo, jau matai finišo tiesiąją, jau premjera, ir tave vėl sustabdo. Kaip sportininkui, kuris pasiruošęs bėgti ir laukia starto signalo, ir staiga jam pasako, kad starto nebus.

Reikėjo ir formos neprarasti, o ją palaikyti namie sunku. Noriu pasidžiaugti mūsų baleto trupe, kad visi, grįžę po karantino, per mėnesį sugebėjo grįžti į formą ir paruošti premjerą. Labai didžiavausi savo trupe, jos vieningumu, bendradarbiavimu, vienas kito palaikymu.

Kaip ir didžiąją žmonijos dalį, mus labiausiai vargina nežinomybė, bet atsiranda ir pripratimas. Profesine prasme labai trūksta įprasto krūvio, tiek fizinio, tiek emocinio. Sunkiausia išgyventi tai, kad nėra spektaklių, energijos apsikeitimo su publika, viską kaupi savyje. Turintiems karjeros bagažą yra vienaip, bet pradedantiems, kuriems po pirmo, antro vaidmens viskas sustojo, labai sunku, nes tai – visiškai prarasti metai ir taip trumpoje baleto artisto karjeroje.

Gali repetuoti tik vienas, juk negali netgi su partneriu šokti... Štai ir naujoji premjera pradėta repetuoti, vyko kūrybinis procesas ir viskas nutraukta. Tikiuosi, šis laikas padės labiau užauginti ir subrandinti kūrinį, gal jis bus labiau išbūtas, išmąstytas.

Bet yra ir geroji pusė, atsiranda laiko šeimai. Džiugina laikas namie, per visą gyvenimą tiek nesu buvusi, net dukrytė supranta, kad niekur negalima eiti, juk karantinas! Ir mama pagaliau nebedirba nei vakarais, nei naktimis. Liūdina negalėjimas susitikti su brangiais žmonėmis, su scena, kuri mums kaip namai, į kuriuos visada norisi grįžti. Uždarytos durys, surištos rankos... Gali pašokti, pasifilmuoti, sukelti į socialinę mediją... Bet tai – ne tas pats. Norisi dialogo, atgalinio ryšio, dovanoti, dalintis savo kūryba. Tokiomis mintimis ir gyvenu.


Jeronimas Krivickas


Labai džiaugiuosi, kad vėl galima dirbti teatre. Nors darbas mažomis grupėmis visiškai nepanašus į įprastą, kai teatras dūzgia lyg bičių avilys, bet vis tiek nors ir taip ateiti į teatrą, pabūti salėje yra geriau nei namuose stebėti pamoką telefono ekrane. Žinoma, kai esi priverstas, tai ir darai, privalai surasti ir stiprybės, ir motyvacijos, ir nors ne kiekvieną dieną pavykdavo ją prišaukti – stengiesi, dirbi. Šiuo laiku technologijomis gali pasiekti bet kurį pasaulio teatrą, stebėti bet kurio pedagogo pamoką, tuo karantinas irgi vertingas, nes atsirado laiko padirbėti su įvairiausiais pasaulio pedagogais, „dalyvauti“ jų pamokose. Kiekvienas teatras turi savo ypatumų, bet visame pasaulyje žmonės vienodai stengiasi, visų šokėjų motyvacijos ir ambicijos panašios. Net per telefono ekranus matai ir jauti, ir dirbi kartu.

Didžiausia baimė ir yra, kaip teks grįžti, nes kiek beužsiimtum namuose, vis tiek ne tas pats kaip salėje, erdvė riboja judėjimą. Todėl internete ieškau daugiau pamokų, juk esame priklausomi nuo fizinio krūvio. Pirmą savaitėlę, kai nereikia dirbti, gal ir nieko, bet jau antrą pradedi kraustytis iš proto, nežinai, kur dėti energiją, kūnas įpratęs dirbti. Tad ieškau visokių būdų, pagaliau turiu laiko save tobulinti: užsiimti joga ir kt. Taigi pamoka, 15 min. pertrauka, antra pamoka... Kitą dieną – joga, pilatesas ar dar kas. Taip ir bandau suktis, ir stengiuosi neprarasti formos.

Pamoka kiekvienam šokėjui yra duona kasdienė, nuo to pradeda ir tuo baigia, bet kai repetuoja spektaklius, kuria vaidmenį, nė negalvoja apie pamokos svarbą. Darbo metu tai užsimiršta. Karantinas priminė, kad norint išlikti, tobulėti pamoka ir yra tas šventas dalykas, kurį privalai kasdieną atlikti.

Sunku įvardinti, kas karantino metu liūdniausia... Sunkiausia turbūt suvokti, kad tavo laisvė neatimta šiaip, tai dėl artimų žmonių, kad nesusirgtų. O labiausiai džiugina, kad jau matyti prošvaisčių, kad esame sveiki, galime būti sąmoningi ir apsaugoti kitus. Todėl nėra taip sunku, turime tai išgyventi, juk kažkam daug sunkiau. Ir kai žinai, kad tas pats visame pasaulyje, suteikia vienybės jausmo, stiprybės.


Jonas Laucius


Karantino metu dirbame gerokai mažiau, tai slegia, pasiilgstame scenos, baisu prarasti formą... Bet pirmą karantiną buvo daug sunkiau. Antrą lengviau, nes jau lyg buvome sugrįžę, dabar žinome, kad negalima nieko planuoti į priekį. Pavasarį viskas nutraukta sezono viduryje.

Fizinė forma labai svarbi, bet kai neturi ryšio su žiūrovais, negali tobulėti, tavo darbas tarsi neturi tikslo, tokia stagnacija... Tiesiog palaikai formą, bet nežinai, nei kada, nei koks spektaklis tavęs laukia. Tačiau dabar lengviau, tiesiog supranti, kad yra kaip yra. Iš kitos pusės – kūnas gauna poilsio, nors tobulėti kaip šokėjui beveik neįmanoma.

Sunkiausia psichologiškai išgyventi nebuvimą scenoje, grįžtamojo ryšio su žiūrovais stoką. Kas kartą lyg pasitikrini tą jaudulį, dabar nežinai, kaip jausiesi, kai grįši, kaip po vasaros atostogų būna daug jaudulio, reikia laiko įsivažiuoti, tai užtrunka. Kai scenos nėra, lyg ir ruoši save, galvoji, štai nuims apribojimus, bet kartu nežinai, kam reikės ruoštis, ką darysi, kaip jausiesi... Lyg ir esi pasiruošęs šokti bet kada, bet ir nežinai, kada. Ir teks dirbti už visą praleistą laiką.

Sunkiausia jaunimui, esančiam pirmus metus teatre. Jie ir taip kupini streso, tad ir kiti metai bus tokie. Bet taip yra visiems, turi prisitaikyti. Turi sportuoti, neprarasti formos, išeiti į lauką, stiprinti imunitetą, stiprėti viduje.

Kas džiugina? Nežinau... Šiemet buvo pirmos Kalėdos, kai nereikėjo šokti Spragtukų maratono, bėgti, galėjai švęsti, valgyti ir nesijausti blogai. Atostogos tarsi pradinėse klasėse! Laisvalaikiu einu į mišką, prisigalvoju darbų, kuriuos atidėliojau kelerius metus.


Greta Gylytė


Labai trikdo, kad karantinas taip ilgai užsitęsė... Mūsų karjera ir taip labai trumpa, man asmeniškai dėl traumos jau buvo iškritęs sezonas, dabar vėl nėra spektaklių ir nežinau, kaip toliau bus, ir suprantu, kad galėčiau sukurti naujų vaidmenų, bet tas laikas tiesiog atimamas... Labai gerai, kad teatre sudarytos visos sąlygos saugiai grįžti į salę, gerokai smagiau dirbti nei namuose per „Zoomą“. Esame pripratę gyventi labai griežtu režimu, karantinas sugriovė tą tvarką. Todėl man patinka atsikelti anksčiau, ateiti į teatrą. Padirbi pamoką ir visą dieną jautiesi geriau, jautiesi gyvas. Nuotolinės pamokos vykdavo vėliau, taigi pamiegosiu, leisiu sau... Išeini iš režimo, vėliau keliesi, vėliau eini miegoti, tai atsiliepia fizinei formai. Suprantu, kad yra vidinė drausmė, ir negaliu jos griauti. Todėl man norėjosi grįžti į teatrą.

Pirmas karantinas buvo daug baisesnis, viskas vyko staiga, netikėta, nežinoma, nežinojau, ko laukti, labai bijojau užsikrėsti, saugojausi, sąžiningai sėdėjau ir dirbau namuose. Dabar kiek ramiau, jau pažįstamas jausmas, na, reikės kiek padirbti, palaukti... Stengiuosi namuose kuo daugiau dirbti, palaikyti formą, nes nežinau, kada tai baigsis ir bus labai trumpai laiko grįžti. Tad belieka laukti tų šviesesnių dienų.

Visi pasiilgome tikro jausmo scenoje, kai šoki žiūrovams... Atėję į teatrą pasiimame repertuarą – kokį artimiausią spektaklį reikės šokti? Tegalime pajuokauti. Po tokios ilgos pertraukos bus labai sunku grįžti į sceną, dvigubai didesnis jaudulys, adrenalinas, virpuliukas. Prisimenu savo grįžimą po traumos – man tai buvo savotiškas laimėjimas!

Labiausiai trūksta įprasto gyvenimo, ir asmeninio, ir profesinio, norisi grįžti, atrodo, atsikelsi ryte – ir viskas bus įprastai, viskas bus buvę lyg sapnas. Ir apskritai neaišku, ar bus taip, kaip kažkada. Karantinas išmokė ir džiugių dalykų. Išmokau vieną kartą per savaitę eiti į parduotuvę, gaminti namie, tai ir finansiškai buvo pliusas! Išmokau iš bet kur grįžusi kaip automatas iš karto plauti rankas, neliesti nosies. Skaičiau daugiau knygų, žiūrėjau daugiau filmų, turiu idėjų dėl rūbų verslo, suprantu, kad jei su baletu sunku, reikia išnaudoti laiką kitur. Laisvalaikio nedaug, tuomet guliu ir skaitau. Džiugi žinia, kad planuojama filmuoti koncertą, tai galimybė vėl repetuoti, nors trumpam grįžti į sceną. Tad visiems linkėčiau tik kantrybės – ištverti tą laiką ir sulaukti galimybės grįžti į sceną.


Nuotraukų autorius Martynas Aleksa