Ieškoti
  • Cikados

Menininkės Palomos Proudfoot paroda „Apsiausto projektas“

Projektų erdvėje „Editorial“ (Latako g. 3, Vilnius) nuo vasario 3 dienos pradeda veikti Londone kuriančios menininkės Palomos Proudfoot paroda „Apsiausto projektas“ (angl. Project for an Overcoat). Pirmojoje šios jaunos kūrėjos personalinėje parodoje Baltijos šalyse, Paloma Proudfoot drabužį narsto ir kaip ritualą, ir kaip socialinį reiškinį – galios ar utopinių idėjų talpyklą. Netrukus parodą bus galima apžiūrėti virtualiai, o sulaukus epidemiologinės situacijos pagerėjimo – užėjus į projektų erdvę.

„Hiding to make room“ 2020. Epoksidinė derva, siūlas, adata, Perspex akrilo stiklas, varžtai (detalė)

Pastabos apie (pa)rengimą(si) / Apsiausto projektas


1. Rengimasis yra procesas, žymintis pradžią, pasiruošimą. O jei tiksliau, tai yra atsinaujinimas: pasikeitimas iš kažko į kažką, kad būtų galima pažymėti laiko ar užsiėmimo pokytį.

2. (Pa)rengimas yra paruošimas, apibendrinimas – žaizdos aprišimas tvarsčiu, salotų užpylimas aliejumi, kad būtų lengviau nuryti.

3. Aprengti tėtį ligoninėje, prisiminti, kaip jis žavėjosi savo standartiniu chalatu, gėrėjosi detalėmis, skirtomis vienkartiniam rūbui: galvojau apie tai, kaip visi pacientai su savo individualiomis istorijomis ir negalavimais šioje uniformoje tampa kūnu – kūnu, kurį apibendrina priežiūros poreikis.

4. Drabužiai gali būti balzamas, uždengiantis žaizdas pažodžiui ir metaforiškai, tuo pat metu užglostantis kraštus ir atbaidantis įsibrovėlius. Aprengtas kūnas demonstruoja vieningą visumą ir sukuria saugumo iliuziją; iliuziją, kurioje jaučiame ir suvokiame kitus kaip baigtines, atskiras esybes. Drabužiai apibrėžia mus kaip asmenybes, bet taip pat suformuoja tam tikrą jungiamąjį audinį, žymintį mūsų priklausomybę kitiems.

5. Drabužiai gali tapti pančiais, jaustis kaip bausmė, melagingai išreiškianti individualybę ir visiškai abejinga tam, kaip iš tikrųjų jaučiasi dėvėtojas. Galbūt todėl drabužiai vis dar laikomi paviršutinišku interesu, tačiau paviršutiniškumas gali būti ir galingiausias jų atributas. Melas kaip skydas: nestabilaus centro apsauga ir gynyba nuo gilesnio teisimo.

6. Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje Rusijos konstruktyvistai bandė sukurti visiems tinkamą vienodą drabužį, šitaip palaikydami besikuriančios Sovietų Sąjungos komunistines vertybes. Jie siekė atmesti madą ir visas jos buržuazines individualistines asociacijas, įkūnydami socialinę sanglaudą per uniformą. Jų dizainai, kurių dauguma niekada nebuvo įgyvendinti, funkcionuoja kaip alternatyvios drabužių modeliuotojų mokyklos diagramos. Galūnės atkertamos ir ištiesinamos; drabužis ne sukerpamas, bet sukonstruojamas; skirtingų audinių plokštumų koliažas, o ne tvarkingai paslėptos siuvimo siūlės. Ištiesintos formos sujungia plikas galūnes su apdaru, tarsi rentgeno nuotrauka, sulydanti audinį su oda. Šie modeliai siūlė utopinę pasaulio be mados viziją, egalitarinę visuomenę be skirtumų, tačiau pasiekti sutarimo dėl vieno tipo rūbų taip ir nepavyko, o konstruktyvistų dizainai galiausiai tapo atskira mados kryptimi.

7. Bandažai arba antklyniai, paminkštinti protezai, kuriais buvo siekiama padidinti Tiudorų laikų anglų tarpkojus, buvo naudojami kaip siuvėjų pagalvėlės, kol klientai buvo grūdami į aksominės šlovės sluoksnius, įrėminančius jų naujai apmuštus organus. Šie aukštos padėties vyrai siekė atrodyti išskirtiniai: turtingesni, galingesni, dosniau gamtos apdovanoti, tačiau dabar matome, kad jie visi atrodė lygiai taip pat.

8. Nesugebėjimas apsirengti žymi buvimą pašaliečiu. Tie, kurie yra fiziškai ar psichiškai ligoti, arba benamiai be rūbų pamainos ir stogo virš galvos, yra išspiriami iš kapitalistinės visuomenės, kurios sistema reikalauja atrodyti „reprezentatyviai“ ir pasirengus darbui. Mane auklėjo, kad pasirinkimas nesirengti rodo tinginystę, savotišką atskalūniškumą, netgi pavojingumą, nors ir žinau, kad iš tiesų tai visiškai nekenksminga. Galvoju apie Jo Spence dienoraščius, kuriuose pasakojama apie jos patirtį sergant krūties vėžiu, ir įrašą, kuriame sakoma: „Kaip galiu atsikratyti atsakomybės nesusirgus?“. Įrašas pabrauktas juodu žymekliu.

9. Tėčio ligai progresuojant, būčiau įsivaizdavusi, kad rengimosi svarba tik mažės. Aprangos rūpesčiai artėjančios mirties šešėlyje atrodė pagrįstai nereikšmingi. Tačiau stebėdama vis lėtesnį ir pedantiškesnį procesą, kai numaudžiusi tėtį mama jį atsargiai perrengdavo šviežia pižama, pajutau, kad rengimasis tapo kone šventu ritualu. Ligos įkalintas miegamajame tėtis apsirengęs visiškai nesijaudino, kaip jį matys išorinis pasaulis. Išvydau rengimąsi gryniausiu pavidalu: procesą, sukurtą siekiant suteikti komfortą ir perteikti meilę. Rengimasis nežymėjo jo dienos pradžios, tačiau, galima sakyti, suteikė jai tikslą. Jis reiškė tėčio troškimą gyventi, ir jis rengėsi, ar bent jau buvo rengiamas, tol, kol nebepajėgė.


- Paloma Proudfoot

Paroda veiks iki kovo 13 d.

Paloma Proudfoot (g. 1992, Londonas) yra Londone gyvenanti ir kurianti menininkė, baigusi magistro studijas Karališkoje menų akademijoje (RCA). Greta savo solinės veiklos ji bendradarbiauja su choreografe ir menininke Aniela Piasecka bei performansų grupe Stasis. Proudfoot taip pat dažnai dirba su menininke artist Lindsey Mendick po pavadinimu „Proudick“, drauge kurdamos instaliacijas bei performansus.


Naujausių Proudfoot solo parodų sąraše – Curing, Sans Titre galerija, Paryžius (2019); A History of Scissors, Soy Capitan galerija, Berlynas (2019); The Detachable Head Serves as a Cup, Cob Gallery, Londonas (2018). Tarp paskutinių duo ir grupinių parodų – Dancing at the edge of the World, Sara Zanin Gallery, Roma (2020); Proudick, Hannah Barry Gallery, Londonas (2019); Becoming Plant, Tenderpixel, Londonas (2018); The Clean Carcass of the Host, Marso Galeria kartu su Galerie Sultana ir Sans Titre projekte Condo Mexico, Meksiko miestas (2018).


VšĮ „Artnews.lt“ veiklas remia Lietuvos kultūros taryba.

Tekstą iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė. Nuotraukos autorė Paloma Proudfoot