Ieškoti
  • Cikados

Muzikinės bendrystės kupinas pianistės Albinos Šikšniūtės pasaulis

Trio „Kaskados“ – tai Albina Šikšniūtė (fortepijonas), Rusnė Mataitytė (smuikas) ir Edmundas Kulikauskas (violončelė), drauge muzikuojantys net dvidešimt penkerius metus. Ansamblis jau yra atlikęs svarią dalį fortepijoninio trio repertuaro ir daug naujų kūrinių, nemažą dalį kurių sudaro specialiai „Kaskadoms“ parašytieji. Solidi koncertinė fortepijoninio trio patirtis nebūtų įmanoma be ansamblio narių muzikinės bendrystės, kuri skleidžiasi ne tik per bendrą muzikos mokymosi patirtį, bet ir per bičiulystę už scenos ribų.

„Kaskados“. Nuotraukos autorius Martynas Aleksa
„Kaskados“. Nuotraukos autorius M. Aleksa

Lapkričio 20-ąją „Kaskados“ kviečia į Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiąją salę. Koncerte „Rudens riturnelė“ skambės Onutės Narbutaitės opusas „Rudens riturnelė“, Hommage à Fryderyk“ smuikui, altui, violončelei ir fortepijonui, vienos dalies Franzo Schuberto Fortepijoninis trio B-dur ir romantiškas Edwardo Elgaro Fortepijoninis kvintetas a-moll, op. 84. Drauge su trio „Kaskados“ muzikuos dvi jaunos viešnios – Lozanos aukštojoje muzikoje mokykloje, profesorės Janine Jansen klasėje, studijuojanti smuikininkė Justina Maria la Cour ir Valstybinio Vilniaus kvarteto altininkė Kristina Anusevičiūtė.

Kuo bus ypatingas koncertas „Rudens riturnelė“, kaip pavyksta išlaikyti gerus muzikinius santykius ansamblyje „Kaskados“, taip pat apie savo koncertinę ir pedagoginę veiklą papasakojo fortepijoninio trio „Kaskados“ narė, LMTA docentė ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja-ekspertė pianistė Albina Šikšniūtė.

Albina Šikšniūtė. Nuotraukos autorius  A. Svirskas
Albina Šikšniūtė. Nuotraukos autorius A. Svirskas

Kuo įdomus ir ypatingas fortepijoninio trio žanras?


Šis žanras įdomus savo skirtingų instrumentų tembrų suderinamumu, trijų solistų galimybe kurti bendrą, naujais obertonais praturtintą muzikinį pokalbį. Ypač mane žavi romantiniai fortepijoninio trio žanro kūriniai, kurie leidžia visiems trims atlikėjams jaustis lygiaverčiais scenos partneriais, atliekančiais išplėtotas savo instrumentų partijas ir kartu kuriančiais bendrą muzikinį paveikslą.


Su trio „Kaskados“ koncertuojate jau dvidešimt penkerius metus. Kaip pavyksta išlaikyti darnius muzikinius santykius?


Mus visus jungia ta pati mokykla: mokėmės Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, vėliau studijavome Maskvos valstybinėje P. Čaikovskio konservatorijoje. Tai suformavo mus kaip atlikėjus, išugdė panašią muzikavimo stilistiką. Be to, nesame toks ansamblis, kuris repetuoja kasdien. Visi dirbame pedagoginius darbus, Edmundas yra ir Nacionalinio simfoninio orkestro narys, tad bendroms repeticijoms susitinkame ruošdami naujas programas ar aptardami būsimus muzikinius projektus. Taip mūsų muzikinėje bendrystėje neatsiranda trinties ir nuobodulio. Svarbu ir tai, kad mus visus sieja ir panašus temperamentas bei moralinės nuostatos, tad turime daug bendra ne tik muzikinėje plotmėje. Mums tiesiog labai pasisekė, kad esame ir geri bičiuliai, ir artimi, vienas kitą suprantantys kolegos.


Kaip formuojate savo repertuarą? Ar jo tokiai sudėčiai yra pakankamai?


Didžiąją dalį mūsų sudėties fortepijoninio trio ansambliui sukurto repertuaro jau esame pagroję – atlikome visus Ludwigo van Beethoveno ir Johanneso Brahmso fortepijoninius trio ir kvartetus, pagrojome beveik visus ryškiausius šio žanro romantinius opusus. Drįstu sakyti, kad svariąją fortepijoninio trio repertuaro dalį jau esame įveikę, bet stengiamės vis atrasti ką nors nauja, ko dar nesame groję ir kas galėtų sudominti klausytojus. Formuojame repertuarą taip, kad jis būtų įvairialypis, sudarytas ne tik iš klasikos ar romantinių opusų. Į savo koncertines programas mielai įtraukiame ir modernią muziką, šiuolaikinius lietuvių autorių kūrinius. Mums svarbu, kad kiekviena programa būtų įvairi, kad klausytojai turėtų galimybę išgirsti skirtingos stilistikos muziką.


Kaip dėliojote koncerto „Rudens riturnelės“ programą?


Edwardo Elgaro fortepijoninį kvintetą a-moll, op. 84, jau turėjau savo repertuare, skambinau jį su Kauno styginių kvartetu XXIV Thomo Manno festivalyje Nidoje. Puoselėjau idėją šį nuostabų, kupiną emocijų kūrinį paskambinti ir su savo artimais bičiuliais, scenos partneriais Rusne ir Edmundu, tad šį opusą ir pasiūliau kaip programos ašį mūsų lapkričio 20 dienos koncertui. Šįkart mūsų trio virs kvintetu, koncertuoti kartu pasikvietėme dvi jaunas talentingas atlikėjas – smuikininkę Justiną Marią la Cour ir mūsų publikai puikiai pažįstamą altininkę Kristiną Anusevičiūtę.

Kaip jau minėjau, į savo koncertines programas mielai įtraukiame ir lietuvių kompozitorių kūrinius, tad šįsyk atliksime ryškų, intriguojantį kompozitorės Onutės Narbutaitės opusą „Rudens riturnelė. Hommage à Fryderyk“ smuikui, altui, violončelei ir fortepijonui. Programą papildys skaidrus vienos dalies Franzo Schuberto Fortepijoninis trio B-dur. Taigi koncerto programa bus įvairi tiek stilistiškai, tiek vis didėjančiu atlikėjų ansambliu – koncerte klausytojai išgirs klaikinį trio, modernų kvarteto opusą ir originalia pulsacija bei galingomis kulminacijomis žėrintį romantinį kvintetą.



„Kaskadų“ repertuare dažni šiuolaikinės muzikos opusai. Kuo įdomus šiuolaikinės muzikos atlikimas?


Daug kūrinių esame atlikę pirmą kartą pasaulyje, tarp jų nemažai ir specialiai mūsų ansambliui parašytų. Stengiamės būti solidarūs su lietuvių kūrėjais – juk jie kuria ne tam, kad muzika gulėtų stalčiuose, ją reikia atlikti, įprasminti, ir mes tai darome su malonumu. Naujai kuriama muzika neturi nusistovėjusių interpretacijų, joje visada galima atrasti naujų skambesių, poteksčių. Mes, kaip atlikėjai, ieškome, deriname, kartu kuriame meninį rezultatą. Įdomu atrasti giluminius dalykus, kurie natose nebūtinai užfiksuoti. Bendradarbiavimas su pačiais kompozitoriais, mūsų ansamblio repeticijos tampa turiningo kūrybinio proceso dalimi. Tokia patirtis mus labai praturtina.


Ar yra buvę taip, kad jūsų kūrinio interpretacija nesutampa su kompozitoriaus vizija?


Nėra buvę tokių aštrių interpretacijos derinimo kampų, kurių per diskusijas nebūtume nugludinę. Kartais su kompozitoriais diskutuojame, siūlome jiems savo interpretacijos idėjas, tačiau dėl galutinio siekiamo rezultato nesutarimų nėra buvę. Galbūt todėl, kad mes, kaip ansamblis, jau turime nemažą modernios muzikos atlikimo įdirbį, kūrinius visuomet ruošiame atsakingai, įsigilindami į tai, kas parašyta natose ir ką mums siūlo pats kompozitorius.


Koncertuojate ir kaip solistė, ir kaip „Kaskadų“ narė. Kuo panašus ir kuo skiriasi solinis muzikavimas nuo ansamblinio?


Profesiniame muzikanto gyvenimo viskas susiję. Jeigu nebūčiau sukaupusi tvirto atlikėjiško bagažo kaip solistė, nesijausčiau tvirtai ir kameriniame ansamblyje. Muzikuodamas solo esi vienas su savo instrumentu. Fortepijono klavišą galima paspausti vos kelis centimetrus, tuo paspaudimu reikia išgauti daug įvairių muzikinių niuansų. Grojimas fortepijoniniame trio praturtina pianisto garsinę paletę, padeda fortepijoną suvokti kaip platesnių galimybių instrumentą. Kai su smuikininke Rusne Mataityte Maskvos valstybinėje P. Čaikovskio konservatorijoje studijavome kamerinį ansamblį, vienas profesorius patarė mums mintyse susikeisti instrumentais – man fortepijonu groti tarsi smuiku, o Rusnei – smuiku tarsi fortepijonu. Mums tai buvo geras impulsas ieškoti prisitaikymo muzikuojant kartu galimybių, savo instrumentus pajausti įvairiau, plastiškiau.


Didelę dalį jūsų profesinio gyvenimo užima pedagoginė veikla Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kokių savybių reikia šiandieniniam muzikos pedagogui? Juk laikai – ne iš lengvųjų: pasitelkus technologijas, informacija sklinda greitai, jaunoji karta darosi vis reiklesnė.


Manau, kad pedagoginiam darbui reikia turėti pašaukimą, nes darbas tikrai nėra lengvas. Jeigu mokymo procese atiduodi daug savęs, mokiniai ir studentai tai jaučia ir vertina. O muzikos pedagogas turi būti ir geras atlikėjas, ir komunikabilus žmogus, gebantis perduoti savo žinias ir įkvėpti jaunus žmones kūrybiniams ieškojimams. Juk muzikos menas yra perduodamas iš rankų į rankas, tad artimas, gyvas bendravimas čia labai svarbus, nes būtent jo metu gimsta atlikimo meno mokymo rezultatai. Įvairiose virtualiose platformose galima pasisemti idėjų ar įkvėpimo, tačiau tai nebus tas pats, kas mokytis muzikos meno gyvai. Mūsų, muzikos pedagogų, darbas yra ypač jautrus, nes čia nėra klišių, taisyklėmis nusakančių, kaip reikia mokyti groti. Kiekvienas žmogus yra individualus, turintis unikalią fiziologiją, tik jam būdingą temperamentą, tad svarbu mokėti tinkamai atrasti jo stipriąsias, o kartais ir silpnąsias vietas. Muzikos pedagogas, be abejonės, turi būti smalsus, atviras naujovėms, profesinėje srityje pats turi nuolatos tobulintis.


Ar geras atlikėjas – būtinai geras pedagogas?


Nebūtinai. Ir atvirkščiai: geras pedagogas – tai nebūtinai geras atlikėjas. Bet dažniausiai tai sutampa. Gali būti, kad geras atlikėjas tiesiog neranda laiko pedagoginei veiklai, tad šioje srityje neturi įdirbio.


Kaip vieną iš reikiamų pedagogo savybių įvardinote smalsumą. Ar pati aktyviai sekate muzikinio pasaulio naujoves?


Žinoma, stengiuosi sekti. Šiais laikais sužinoti, kas kur vyksta, galima vos paėmus į rankas telefoną, deja, realiai visame muzikiniame vyksme dalyvauti nuolat trūksta galimybių, kartais tiesiog pritrūksta valandų paroje. Lankau koncertus, domiuosi muzikinio gyvenimo naujovėmis tiek, kiek galiu tam skirti savo laiko.


Ar egzistuoja fortepijono repertuaro pasirinkimo tendencijos?


Atlikėjai, kurie renkasi profesionalaus muzikanto kelią, privalo pagroti tam tikrą repertuarą, iš kurio mokomasi. Baroko, klasicizmo ir romantizmo kūriniai fortepijonui yra mokymosi proceso pagrindas, reikalingas profesijai įvaldyti. Kai aš studijavau, šiuolaikinė muzika pianisto repertuare buvo mažiau populiari, dažniau rinkomės klasikinius, romantinius kūrinius. Šiandien šiuolaikine muzika domimasi kur kas labiau, tokią tendenciją nusako ir šiandien vykstančių įvairių šiuolaikinės muzikos festivalių gausa. Yra pianistų, kurie specializuojasi atlikti šiuolaikinę muziką, tačiau per daug ankstyvas toks pasirinkimas yra gana rizikingas, nes modernioje muzikoje yra daugiau galimybių tam tikrus trūkumus paslėpti ar tiesiog neišugdyti reikiamų instrumento valdymo įgūdžių. Puiku, kai tai daro jau gerus profesinius pagrindus turintys atlikėjai. Kalbant apie platesnio atlikimo meno programų pasirinkimus, aš labai gerbiu jaunus atlikėjus, kurie su malonumu groja L. van Beethoveno sonatas ar, tarkime, visiems gerai žinomus Fryderyko Chopino opusus. Toks laiko patikrinto repertuaro pasirinkimas atskleidžia ne tik muzikanto instrumento valdymo galimybes, bet ir jo muzikos suvokimą, vidinio emocinio pasaulio brandą. Taigi labai sunku pasakyti, ar fortepijono repertuaro tendencijos tikrai egzistuoja. Sakyčiau, atlikėjui svarbiau ne pats repertuaro pasirinkimas, bet įtaigus jo perteikimas.


Ką pati labiausiai mėgstate groti?


Mėgstu groti Johanną Sebastianą Bachą. Šio genijaus muzika mano galvoje padaro tvarką: suderina pirštų galus su precizišku klausymu ir tokiu būdu leidžia palaikyti gerą pianistinę formą. Mėgstu skambinti L. van Beethoveno sonatas, ypač lėtąsias ciklų dalis. Jų giluma neišsemiama, tad dažnai tai atstoja savotišką vidinę meditaciją. Mielai groju ir romantinę muziką – pavyzdžiui, J. Brahmso Intermezzo. Būna, kad kūrinį palieku kuriam laikui, o sugrįžusi jame atrandu tokį gylį, kokio net negalėjau įsivaizduoti. Tai neapčiuopiami, bet stebuklingi, praturtinantys dalykai.


Galbūt yra tokių kūrinių, kurie jus lydi nuo pirmųjų žingsnių prie fortepijono?


Tie kūriniai, kuriuos skambinau tik pradėjusi mokytis groti fortepijonu, visą gyvenimą manęs nelydi, bet dažnai sugrįžtu prie J. S. Bacho šeštosios Prancūziškos siuitos ar paauglystėje skambinto F. Chopino Fantazijos-ekspromto, op. 66. Jei šį mūsų pokalbį skaitys mano mylima mokytoja profesorė Liucija Drąsutienė, tegul tai bus nuoširdi padėka ir linkėjimai jai.



Teksto autorė Justina Paltanavičiūtė