top of page
  • Writer's pictureCikados

Naujas kritikos žanras Lietuvos kino lauke – A. Račaitytės video esė apie filmų programą „Pirmosios“

Judančių vaizdų kultūrai išgyvenant „aukso amžių“ ir hibridiškumą, įvairios jo formos griauna stereotipus apie tai, kad vaizdas gali būti tik tyrimo objektu. Šiuolaikinės technologijos įgalino dar vieno kino kritikos žanro – video esė arba videografijos – atsiradimą. „Meno avilys“ kviečia susipažinti su šiuo žanru iš teorinės ir praktinės pusės. Pastarąją pristato kino kuratorės, kritikės Aistės Račaitytės video esė apie filmų programą „Pirmosios“, kurioje atsiskleidžia poetiškas autorės žvilgsnis į restauruotus pirmuosius Lietuvos moterų režisierių sukurtus dokumentinius filmus.

Aistė Račaitytė. Nuotraukos autorė Dovilė Šaurytė
Aistė Račaitytė. Nuotraukos autorė Dovilė Šaurytė

Video esė – šiuolaikinės kino kritikos formatas, suprantamas dvejopai. Tai gali būti asmeninis, subjektyvus ir autoreflektyvus dokumentikos žanras arba videografinis rašymo būdas, kitaip – rašymas vaizdais. Tai vis labiau populiarėjanti forma tarp kinotyros specialistų (-ių) ir kino kritik(i)ų, kur svarbi ne tiek technologinė kokybė, bet tai, kas norima pasakyti ar reflektuoti vaizdu. Ryškiausias šiuolaikinės video esė kūrybos pavyzdys – kinotyrininkė, kritikė, video esė kūrėja Catherine Grant, kuri šiame žanre taiko asmeninį požiūrį, kaip būdą reikšti savo pasaulėžiūrą bei santykį su judančiais vaizdais.


Susidomėjimas video esė žanru auga, jo įtaka pastebima ir tarptautinės kinotyros diskurse. Tuo tarpu Lietuvoje kino kritika dažnai pasitelkia rašymą, o ne videografiją. Kol Lietuvoje šis kritikos žanras dar menkai žinomas, „Meno avilys“ pirmasis Lietuvoje jį inicijavo ir 2022 m. surengė Ukrainos kinui dedikuotas kūrybines dirbtuves.


Žiūrėti A. Račaitytės video esė „Pirmųjų“ žvilgsniai ir portretai“: https://vimeo.com/877881348

Pirmoji video esė apie „Pirmąsias“


Rugsėjį pristatytą „Meno avilio“ restauruotų filmų programą „Pirmosios“ šiuo metu galima nemokamai žiūrėti platformoje Sinemateka.lt. Ši programa iš užmaršties prikėlė tris Lietuvos kino kūrėjas ir reikšmingus jų darbus. Programos kuratorė ir iniciatorė, „Meno avilio“ tyrimų vadovė dr. Lina Kaminskaitė drauge su komanda, ieškodama viešinimo būdų ir siekdama sudominti platesnę auditoriją, pakvietė kino kritikę Aistę Račaitytę sukurti video esė apie „Pirmąsias“. Video esė kūrimą, jau išmėgintą kūrybinėse dirbtuvėse ir plačiai naudojamą užsienio koleg(i)ų, dr. L. Kaminskaitė skatina išbandyti ir studentus (-es), kuriems dėsto Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje.


Lina Kaminskaitė. Nuotraukos autorius Visvaldas Morkevičius
Lina Kaminskaitė. Nuotraukos autorius Visvaldas Morkevičius

„Jau seniai knietėjo šį žanrą įveiklinti Lietuvoje, o dokumentinių filmų programa „Pirmosios“ tam ypač tinkama. Simboliškas ryšys tarp to, kad filmų programoje pristatomos pirmosios Lietuvos kino kūrėjos, kurioms kontekstas nebuvo palankus, bet jos įvaldė kino mediją, pasakojo apie sau artimus dalykus ir herojus (-es). Kino kritika, kaip žinoma, taip pat stipriai įlytinta, nes, įprastai, vyrai kurdavo, o moterys rašydavo tekstus arba kitaip įprasmindavo jų darbą. Tad videografija tampa simboliniu gestu, kuomet per vaizdą kritika suskamba šiuolaikine forma ir sieja tiek „Pirmąsias“, tiek kritikės profesiją“, – teigia dr. Lina Kaminskaitė.

Programos „Pirmosios“ filmus galite pamatyti čia: https://bit.ly/Pirmosios-Sinematekalt


Kai kino kritikas (-ė) tampa režisieriumi (-e)


Video esė žanras vis dažniau „prisijaukinamas“ stebint augančią judančių vaizdų įtaką – vaizdo tinklaraščius (vlogus), soc. medijų įrašus, kurie tampa vienu iš būdų komentuoti ir fiksuoti reiškinius. Anksčiau tokie technologiniai įrankiai nebuvo prieinami, o dabar galima rasti daugybę mobiliųjų programėlių, vaizdo įrašų, padedančių kurti vaizdinį turinį. Kaip kadaise kino ar video kamerą galėjo naudoti tik ypatingų žinių ir įgūdžių turintys profesionalai (-ės), šiandien beveik visi (-os) gali filmuoti ir fiksuoti savo patirtis telefonu.


Kadras iš A. Račaitytės video esė (J. Lapinskaitės filmas VENERA SU KATINU)
Kadras iš A. Račaitytės video esė (J. Lapinskaitės filmas VENERA SU KATINU)

Pasak videografiją „Pirmųjų“ žvilgsniai ir portretai“ kūrusios kino kuratorės ir kritikės A. Račaitytės, šis žanras jai naujas, todėl kvietimas sukurti video esė nudžiugino ir suintrigavo, nes tai kūrybinė užduotis, reikalaujanti įgyti naujų įgūdžių, kai viskas atliekama savo rankomis: rašomas scenarijus, atrenkami kadrai, įrašomas užkadrinis pasakotojo(s) balsas, montuojamas vaizdas ir garsas.


„Kine dirbu daugiau nei dešimt metų, bet iki šiol tik kuratorės ir kritikės pozicijoje, todėl buvo įdomu pajusti, kaip prisilietus prie įprastų kino gamybos procesų, tokių kaip rašymas arba montažas, plečiasi požiūris ir į pačius filmus. Be to, tai galimybė prabangiai daug kartų žiūrint filmą įsigilinti ir įvertinti pačias subtiliausias detales ir jų prasmę. Pavyzdžiui, Janinos Lapinskaitės filme „Venera su katinu“ yra labai aštri ir sudėtinga vieta – ant operatoriaus kameros personažė užpila pamazgas, tada objektyvą operatorius nuvalo ir toliau filmuoja sceną, imituojančią Édouard Manet paveikslo „Pusryčiai ant žolės“ kūrimą, apie kurio kritinius taškus feministinė teorija turėtų ką pasakyti. Tai nepaprastai kūrybiškas ir sudėtingas sprendimas, kurį nebūtinai pastebi žiūrėdamas pirmą kartą. Tokiu būdu iš naujo įvertini režisierės stilistinius užmojus, žvilgsnio aštrumą“, – apie video esė kūrybos ypatumus pasakoja A. Račaitytė.


Visi trys programos filmai „Charakterio gimimas“ (rež. Antanina Pavlova, 1967), „Venera su katinu“ (rež. Janina Lapinskaitė, 1997 m.) ir „Šičionykštė“, (rež. Diana ir Kornelijus Matuzevičiai, 2001 m.) – iš skirtingų laikmečių, todėl skiriasi jų estetika. Tai padiktavo A. Račaitytės video esė struktūrą, kurioje filmai neperpinami tarpusavyje juos lyginant ir ieškant panašumų, o kuriamas dialogas tarp jų.


Video esė žanras savo privalumais lenkia rašytinę kritiką, nes leidžia išlaikyti poetiškesnį toną, palikti nutylėjimų, kuriuos užpildo juos pagrindžiantis vaizdas, todėl yra kur kas daugiau kūrybinės ir, tuo pačiu, interpretacinės laisvės jo žiūrovui.


<><><><><>


Programa filmų skaitmeninimas ir restauravimas įgyvendinta bendradarbiaujant su Lietuvos centriniu valstybės archyvu ir Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija. Medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.


Коментарі


bottom of page