top of page
Ieškoti
  • Cikados

Pianistas Kevinas Kenneris – apie europietiškas vertybes, karą ir globojamą ukrainiečių šeimą


„Vienas puikiausių visų laikų Amerikos pianistų“ (Howardas Reichas, „Chicago Tribune“), „Geriausias kada nors koncertų salėje girdėtas visų keturių F. Chopino baladžių atlikimas“ (Adrianas Jackas, „The Independent“) – tai tik pora ištraukų iš spaudos atsiliepimų apie fortepijono grando Kevino Kennerio interpretacijas.

Pianistas, jau spėjęs pakerėti publiką grodamas ankstesniais metais Tarptautiniame M. K. Čiurlionio muzikos festivalyje, vėl grįžta į Vilnių. Kevino Kennerio koncertas Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje vyks lapkričio 23 d., trečiadienį, 19 val.

Kevin Kenner. Nuotraukos autorė Kristina Ivanauskaitė-Čurilienė
Kevin Kenner. Nuotraukos autorė Kristina Ivanauskaitė-Čurilienė

Jau du kartus esate surengęs koncertus Lietuvoje. Kokią programą pasirinkote šiam koncertui ir kodėl?

Mano programos pasirinkimą lėmė du pagrindiniai motyvai. Pirmoji programos pusė – Šveicarija iš F. Liszto ciklo „Klajonių metai“ išreiškia mano naujai atrastą meilę gamtos pasauliui, labai sustiprėjusią per tą ilgą koncertinio gyvenimo pertrauką pandemijos metu. Turėjau daug laiko pasivaikščiojimams, savo namų apylinkių tyrinėjimui tyloje ir ramybėje, netrikdomas automobilių ir lėktuvų garsų. Kadangi gyvename tokiais laikais, kai mūsų rūšis dėl savo godumo ir nesirūpinimo žeme gali sunaikinti pasaulį, norėčiau manyti, kad muzikavimas, skirtas pagerbti motiną gamtą, gali padėti mums prisiminti, jog mūsų likimai neatsiejami ir esame jai skolingi.

Antroji programos pusė atspindi mano susižavėjimą drąsiais ukrainiečiais, kurie paaukojo viską, kad apsaugotų savo žemę ir kultūrą nuo visiško sunaikinimo. Kaip muzikas, atmenu didžiojo M. Rostropovičiaus dažnai vartotą frazę, kad esame muzikos kareiviai. Negaliu kariauti kartu su ukrainiečiais, bet galiu rengti koncertus, kuriuose skamba šios tautos kompozitorių paveldas, kūriniai atskleidžiantys unikalius nacionalinius jų kultūros ir istorijos vingius. Išgirdus Boryso Lyatoshinskio kūrinius, nebeįmanoma teigti, kad Ukraina ir jos kultūra tėra dirbtinės sąvokos. O kadangi F. Chopinas savo laiku taip pat buvo Rusijos agresijos auka, savo programą norėjau užbaigti jo antrąja sonata – kūriniu, kuriame išreikštas ne tik asmeninis kompozitoriaus nerimas ir sielvartas, bet, galiausiai, ir visos tautos neviltis.

Jūsų biografija labai įdomi – gimėte JAV, gyvenote Jungtinėje Karalystėje, nemažai metų praleidote Lenkijoje. Dabar vėl grįžote į JAV. Kas lėmė tokius likimo vingius ir kokią įtaką tai padarė jūsų pasaulėžiūrai?


Nuo vaikystės jaučiau troškimą būti pasaulio piliečiu, susitapatinti su kažkuo didesniu nei gimtoji šalis. Todėl, ko gero, buvo lemta studijuoti užsienyje ir beveik pusę gyvenimo praleisti Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje bei Jungtinėje Karalystėje. Labai branginu tą ilgą laiką praleistą Europoje. Jaučiuosi labai susijęs su europiečių gyvenimu ir vertybėmis, todėl grįžti į JAV po tiek metų nebuvo lengva. Keliaudamas šį ilgą, vingiuotą kelią atgal į tėvynę supratau, kad tam tikra dalis manęs yra giliai amerikietiška ir ji turi įtakos mano muzikavimo būdui.

Grojate daug F. Chopino muzikos. Ko reikia geram jo muzikos atlikimui?


Vienas svarbiausių bruožų, kuris, mano nuomone, yra būtinas atliekant bet kurį F. Chopino kūrinį ir išskiria jo stilių iš daugelio kitų kompozitorių, yra lengvumo jausmas. Dauguma F. Chopino kūrinių yra itin sunkūs techniškai. Pavyzdžiui, keli jo preliudai, etiudai ir ankstyvieji style brillante kūriniai. Tačiau, norint juos sėkmingai atlikti, klausytojas neturi jausti tų sunkumų. Su lengvumu yra susijusi ir jo išraiškingo grynumo muzikiniame stiliuje idėja. Nors F. Chopino kūriniai yra labai sudėtingi, raiškos maniera, mano nuomone, geriausiai įtikina, kai muzika kalba pati už save natūraliai ir nepaveiktai. Puikiai atlikti F. Chopino muziką – turbūt vienas didžiausių iššūkių!

Tikiu, kad norint sėkmingai atlikti bet kurio kompozitoriaus muziką, reikia jausti asmeninį susitapatinimą su juo. F. Chopino muzikoje atsispindi jo asmenybės savybės: jautrumas detalėms, rafinuotumas, klasikinis polinkis, bet kartu ir gili aistra, tam tikras pažeidžiamumas bei dvasinis ryšys su tėvyne. Jis buvo nepaprastai sudėtinga asmenybė ir, manau, todėl taip sunku jį atrasti savyje. Man vis labiau aiškėja, kad F. Chopino muzika neveikia, jei ja kaip nors manipuliuojama. Ji turi sklisti iš vidaus natūraliai. Taigi, būnant F. Chopino interpretatoriumi, turi įvykti tam tikras apsivalymas. Turiu būti atviras muzikiniam turiniui ir leisti jam kalbėti per mane.

Kokios asmenybės turėjo lemiamą įtaką jūsų, kaip menininko, formavimuisi?


Skirtingais muzikinės raidos etapais man patiko skirtingos asmenybės. Jaunystėje tai buvo Arthuras Rubinsteinas. Mano tėvai nebuvo muzikantai, tačiau jie mėgo klasikinę muziką ir namuose turėjo daug vinilinių plokštelių. Mane traukė A. Rubinsteino įrašų natūralus iškalbingumas ir kilnumas, o būdamas vos 13 metų turėjau net galimybę jo klausytis savo gimtajame San Diege. Paauglystėje lenkų kalbos mokytoja supažindino mane su kitų pokario kartos lenkų pianistų įrašais, tokių kaip Halina Czerny-Stefańska ir Regina Smendzianka.

Vėliau mane patraukė rafinuotas Dinu Lipatti muzikavimas. Būdamas dvidešimties susižavėjau intelektualiomis Leono Fleisherio, Arturo Schnabelio, Radu Lupu ir Murray Perahios interpretacijomis. O pastaruoju metu, ieškodamas daugiau asmeninės laisvės savo interpretacijoms, žaviuosi A. Cortot, I. J. Paderewskio ir I. Friedmano įrašais.


Greta koncertinės veiklos daug dėmesio skiriate pedagogikai. Yra nuomonė, kad pedagogika atima daug energijos iš koncertuojančio atlikėjo. Jūsų pamokos fantastiškos, dirbate atiduodamas visą save. Kas jums yra pedagogika?


Mokymas man yra tarsi abipusio atradimo veiksmas, kurį patiriu kartu su savo mokiniais. Tai bendras procesas, kuriame riba tarp mokytojo ir mokinio išsitrina. Nemanau, kad mokiniui bus daug naudos, jei tiesiog pasidalinsiu su juo savo asmenine nuomone apie tai, kas man patinka ar nepatinka. Svarbu pasiūlyti mokiniams įrankius, kurie padėtų iššifruoti ir rekonstruoti studijuojamą muziką bei įgalinti juos suprasti kompozitoriaus mintis, atidžiai ir išradingai perskaitant partitūrą. Tai reiškia, kad reikia būti atviram, prie partitūros prieiti nuolankiai ir be išankstinių nuostatų. Tai taip pat reiškia, kad reikia užduoti daugybę klausimų. Gerų tiriamųjų klausimų, kartais nesitikint konkrečių atsakymų. Tačiau būtent užduodami šiuos klausimus galime geriau suvokti, kas ten iš tikrųjų yra. Ir tada pasiekti asmeninės laisvės pasirodymo metu, kuri suteikia atlikimui autentiškumo ir spontaniškumo, tarsi muzika būtų naujai sukurta tą akimirką.

Esate unikali asmenybė – iš vienos pusės, turite aiškią poziciją kaip menininkas, iš kitos pusės, kaip reta, sugebate priimti kitą požiūrį. To dažnai pasigendame konkursus vertinančiųjų požiūryje. Kaip išlaikote tokį tobulą balansą?


Malonu, kad tai pastebėjote. Tikrai labai stengiuosi vertinti kitų pasirodymus atsižvelgdamas ne tik į savo požiūrį. Priešingu atveju, aš tiesiog lyginčiau kitus su savimi. Nemanau, kad egzistuoja viena standartinė interpretacija, pagal kurią galima vertinti visus kitus. Tai paneigtų pačią meno, kaip beribės ir įvairiapusės žmogaus sielos raiškos šventės, esmę. Štai tokio požiūrio stengiuosi laikytis dalyvaudamas konkursų žiuri. Ieškau interpretacinio vientisumo, vidinio atlikimo darnumo ir nuoseklumo, nes būtent tai galiausiai įtikina. Taip pat ieškau individualaus balso, požiūrio, kuris neapsiriboja išstudijuota medžiaga ir atskleidžia tikrą, nuoširdžią išraišką. Originalią ne todėl, kad ji kitokia, o todėl, kad kyla iš žmogaus esybės. Būtent tai skiria menininką ir tikrą virtuozą nuo vien tik atlikėjo.

Rusijos agresija prieš Ukrainą paskatino daugelį menininkų atsigręžti į ukrainietišką kultūrą, atrasti ukrainietišką muziką. Jūs dalyvaujate labdaringuose renginiuose Ukrainai paremti. Papasakokite apie savo santykį su Ukraina.


Iki šių metų turėjau mažai ryšių su Ukraina. Kijeve koncertavau tik kartą gyvenime, maždaug prieš 10 metų. Tačiau, išskyrus tai, kad mano žmona turi keletą Ukrainoje gyvenančių pusbrolių ir pusseserių, jokių sąsajų su šia šalimi neturiu. Buvau sutrikęs, kai 2014 m. Rusija įsiveržė į Ukrainą, tačiau pastaruoju metu buvo kalbama kažkas tokio – kad Ukraina nėra suvereni šalis, kad kalba yra dirbtinė, o Ukrainos kultūra yra ne kas kita, kaip Rusijos kultūros atšvaitas. Visa tai mane, kaip žmogų, susijusį su menu, trikdė. Štai kodėl nusprendžiau daugiau sužinoti apie Ukrainos istoriją, užmegzti ryšį su žmonėmis ir net pasirūpinti viena pabėgėlių šeima, kurią su žmona labai pamilome. Esu visiškai tikras, kad V. Putino ketinimas ištrinti Ukrainą iš žemėlapio padidino ukrainiečių kultūros pripažinimą ir vertinimą bei visam laikui įtvirtino ją muzikos ir meno pasaulyje.


Pianistą kalbino Tarptautinio M. K. Čiurlionio muzikos festivalio sumanytoja ir vadovė, prof. Aleksandra Žvirblytė.

bottom of page