Ieškoti
  • Cikados

Pokalbiai su projekto „Gretutiniai objektai“ menininkais: Monika Gedrimaitė

Monika Gedrimaitė – keramikė, projekto „Gretutiniai objektai“ autorė. Jos kūrinį „Srauto akmuo“ galima pamatyti optikos prekių studijoje „Supernormal", Krivių g. 13A, Vilniuje. Su Monika pasikalbėjome apie projekto užkulisius ir idėją, kaip keramika papildo šios menininkės pasaulį ir kaip norėtų juo nevaržomai dalintis su kitais.

Kodėl sugalvojote projektą „Gretutiniai objektai“. Kokia buvo pirminė inspiracija ir kaip vystėsi jo konceptas?


Apie meno kūrinių eksponavimą netradicinėse vietose galvoju gana seniai. Tokia idėja kilo tik baigus bakalauro studijas, apie 2014–2015 m., kai įsikūriau pirmoje keramikos studijoje. Tada atrodė, kad galerijose eksponuoti kūrinius, rengti parodas – sudėtinga, o ką tik studijas baigusiam – beveik neįmanoma… Tad knygynas ar restoranas, pirmai parodai atrodė labiau pasiekiamas tikslas.


Žinoma, tada dar nė minties neturėjau ir nežinojau, kaip įgyvendinti, organizuoti ir kuruoti, tad ilgainiui pasimiršo. Toliau kūriau, mokiausi magistrantūroje, dalyvavau kitų parodose. Metų pradžioje įstojau į asociaciją LATGA, pasirašiau sutartį ir buvau supažindinta, kokias mano kūrinių teises gins asociacija. Žinoma, ne visada teorija sutampa su praktika, pavyzdžiui, atlyginimo surinkimo už viešą kūrinių rodymą, tad kilo papildomų klausimų, domėjomės, diskutavome su kitų sričių menininkais. Buvo aiški problema, motyvacija, kad reikia ką nors daryti, o vizija, kaip įgyvendinti, susidėliojo organiškai, taip atsirado projektas „Gretutiniai objektai“.


Ar sunku buvo rasti menininkų, keramikų?


Rasti keramikų nebuvo sunku, kadangi su visais dalyvaujančiais parodoje menininkais susitikome dar studijuodami Vilniaus dailės akademijos Keramikos katedroje. Vieni studentai buvo vyresni, kiti – jaunesnės kartos. Vis dėlto keramikų ratas gana siauras, po studijų susitinkame bendrose parodose, renginiuose, tad matome, kas ką veikia, kam aktualu rodyti kūrinius parodose, dalyvauti kultūriniame keramikos gyvenime.


Kodėl nusprendėte šiuos meno kūrinius priartinti prie žmogaus ir eksponuoti juos ne galerijose, o lankomose vietose – restorane, kirpykloje, optikos parduotuvėje ir pan.?


Šio projekto meno kūriniai tampa simboliniu objektu, per kurį supažindinama su platesne kūrėjų problematika. Tai atskleidžiame ir trumpame vaizdo įraše, kuriame keramikai pasakoja apie savo kūrinius, supažindina su buitimi, kasdienybe. Tam tikroje erdvėje gaudamas paslaugą asmuo susiduria ir su meno kūriniu, kuris, žiūrint iš menininko perspektyvos, irgi tampa menininko paslauga. Siekiame, kad šią problemą žinotų kuo daugiau žmonių.


Esate ne tik projekto „Gretutiniai objektai“ idėjos autorė, bet ir savo kūrinį „Srauto akmuo“ pristatanti keramikė. Ką norėjote perteikti į jį žvelgiantiems, Jūsų meno kūrinį sutinkantiems žmonėms?


Kūrinį „Srauto akmuo“ kūriau pirmojo karantino metu namuose. Vieniems šis laikotarpis buvo nepavydėtinas, net grėsmingas, man – visai turiningas. Sustabdžiusi tam tikras veiklas galėjau laiko skirti kūrybiniam srautui. Tuo metu ruošiausi simpoziumui, į kurį buvau pakviesta dalyvauti ir sukurti didelio formato kūrinius. Juos vėliau degėme japoniškoje anagamos krosnyje. Kadangi pats degimas yra labai specifinis, galvojau apie konkrečias kūrinio formas. Norėjau viename kūrinyje parodyti kontrastingas puses, tad vienos skulptūros formos įdubusios į vidų, o kitos išvirtusios į išorę.

Degimo metu didžiulėje malkomis kūrenamoje krosnyje susidaro daug pelenų, kurie nusėda ant kūrinio ir natūraliai nusispalvina skirtingais susilydžiusiais tonais. Dažnai savo kūriniais noriu į jį žvelgiantiems perteikti keramikos įvairovės galimybę, supažindinti su sudėtingais procesais, kartu tai atlikti saikingai, be tiesioginio efemeriško efekto.


Ką prisimenate iš vaikystės? A jau tada supratote, kad keramika – Jūsų būdas, saviraiškos kalba?


Manau, kiekvienas vaikas išbando daugybę dalykų, kurie vėliau vienaip ar kitaip išryškėja suaugusio veiklose. Aš nesusidūriau su menu, o tiesiog kūrybiškai veikiau. Man vaikystėje buvo įdomu ir piešti, ir smėlio dėžėje kapstytis. Būdama viena dažniausiai rankiojau akmenėlius, tryniau juos į dulkes, o vėliau konservuodavau stikliniuose vaistų buteliukuose. Ryškiai atsimenu, kaip aš, maždaug aštuonerių, pjūkleliu pjaustau medžio kubelius, vinimis kalu ir jungiu vieną su kitu, kurdama mažyčius žmogeliukus. Tiesą sakant, mano veikla sukosi apie stebėjimą, įvairius daiktelius, procesą. Todėl manau, kad tikslingai pasirinkau keramikos studijas, nors planavau studijuoti scenografiją. Tik tuomet išsigandau ir studijas, susijusias su aplinka, iškeičiau į susijusias su daiktais. Žinoma, daikto ir aplinkos klausimai dažnai susitinka.

Kokia Jūsų kūrybinė aplinka?


Kūrybinė aplinka, t. y. vieta, kurioje atsiranda kūriniai, dirbtuvės, yra ganėtinai praktiška. Labai paranku žinoti, kur kas sudėta, kad staiga prireikus lengvai rasčiau. Žinoma, kad ir kaip stengčiausi palaikyti tvarką, daiktai natūraliai išsivaikšto. Manau, labai gerai yra tam tikra darbo struktūra, tačiau juk nesame robotai, ne visada pavyksta pagal grafiką.


Savas, unikalus keramikos, lipdymo stilius – įgimtas ar išugdomas?


Manau, galimi abu variantai. Tik nežinia, kuriuo pats pasuksi. Vienus labiau inspiruoja ir džiugina pati medžiaga, su kuria dirba, kitų prioritetas – formavimo būdas. Medžiagos savybės leidžia dirbti tik iki tam tikros ribos, tarkime, pretenzingas kaulinis porcelianas nepasiduos didelėms ir įmantrioms formoms, jos tam tikru momentu deformuosis, kis, skeldės. Manau, keramikui neišsiugdyti tam tikrų įgūdžių neįmanoma, o įgimti aspektai priklauso nuo paties menininko būdo: vienas linkęs lipdyti ploniau, kitas – storiau; vieni dirba greičiau, o kitiems priimtina lėčiau. Kai atrandi savo tempą, atrandi ir reikalingą medžiagiškumą.

Kas Jus įkvepia kūrybai?


Sunku pasakyti, kas konkrečiai įkvepia kūrybai. Formaliai pasakius, tikriausiai tam tikrų įvykių stebėjimas ir jų atspindys mano moraliniuose, vertybiniuose ir kituose principuose. Idėjos atsiranda pačiose netikėčiausiose vietose. Jei lieka, stengiuosi surasti daiktinį jų pavidalą. Ieškau formų, klausiu savęs, kam tai reikalinga ir kodėl turėčiau to imtis. Dažnai imtis vykdyti (parinkti medžiagą, atrasti atlikimo techniką) tapatinasi su pačia koncepcija.


Kiek Jums svarbu bendradarbiauti su kitais kūrėjais?


Bendradarbiauti ir bendrauti su kitais kūrėjais man labai svarbu. Tiek bendruose projektuose, tiek ir kasdienėse situacijose. Man apskritai įdomu, kuo gyvena dailininkai. Vėl greitai pasirodys mano rengti pokalbiai su keramikais, kūrėjais, vienaip ar kitaip susijusiais su keramika kaip medžiaga. Juos galite rasti mano puslapyje https://www.monikagedrimaite.com/blog.

Ką norėtumėte sukurti, jei turėtumėte neribotų išteklių? Apie ką svajojate?


Norėčiau įkurti keramikos profesionalų menininkų rezidenciją. Čia vyktų paskaitos, renginiai, susitikimai su meno kuratoriais, parodų rengėjais, galerijomis, menotyrininkais, kultūros vadybininkais. Svajoju apie bendradarbiavimo principais, savitarpio pagalba, dalijimusi grįstą erdvę. Kita vertus, užtektų dirbtuvių, žiedimo rato, muzikos, erdvės rašyti ir bibliotekos.


Nuotraukos: iš asmeninio archyvo