Ieškoti
  • Cikados

Pokalbiai su projekto „Gretutiniai objektai“ menininkais: Neringa Akcijonaitytė

Projekto „Gretutiniai objektai“ menininkė, keramikė Neringa Akcijonaitytė pristatė kūrinį „Įkvėpimas“. Jį galima pamatyti Vilniaus restorane „Amandus“ (Užupio g. 22). Šis pokalbis su keramike – apie skulptūrą, keramiką ir kūrybinio darbo kvėpavimą kasdienybės tėkmėje.

Keramikė Neringa Akcijonaitytė

Kokia buvo pirmoji Jūsų pažintis su keramika?


Su keramika susipažinau ganėtinai anksti. Penktoje klasėje močiutė mane nuvedė į Sigitos Lukošiūnienės keramikos būrelį. Ten pirmą kartą mano rankose molio gabalas virto keramikos dirbiniu, tą kreivą figūrėlę saugau iki šiol. Tiksliai neprisimenu, po metų ar daugiau nusprendžiau studijuoti keramiką ir savo gyvenimą sieti su ja.


Kokia Jūsų kūrybinė aplinka?


Mano kūrybinė aplinka – labai chaotiška, nors pati mėgstu dirbti nuosekliai ir suplanuotai. Kai nėra pastovumo, išmoksti prisitaikyti prie bet kokių sąlygų ir labai operatyviai keisti planus. Žinoma, mano siekiamybė – susikurti stabilesnę darbo aplinką.


Koks Jūsų pasaulis, kai kuriate?


Kai kuriu, mano pasaulis nutyla ir susitraukia. Jame lieku tik aš ir darbas, aplinkiniai dalykai, laikas, rūpesčiai tampa nesvarbūs. Nusikeliu į paralelinį pasaulį.


Kaip manote, unikalus keramikos stilius yra natūralus, įgimtas ar išugdomas?


Keramika yra gan sudėtinga specialybė dėl daugybės technologinių niuansų. Norėdamas molio gabalą paversti meno kūriniu privalai pastatyti tvirtus žinių pamatus, kad jį valdytum tu, o ne jis – tave. Savitas atlikimas, stilistika atsiranda iš vidaus. Autorius turi išbandyti visokias technikas, kad atrastų savąją. Todėl labai džiaugiuosi, kad studijavau Vilniaus dailės akademijos Keramikos katedroje. Per šešerius metus, kol baigiau magistrantūrą, išbandžiau viską, ką tik galėjau. Tai leido suprasti, kas mano kūrybai tinka, o ką džiaugiuosi pažinusi, bet nenaudosiu. Tiesa, manau saviraiškos paieškos tęsiasi visą gyvenimą, nuolat bandau atrasti savo kūrybinę kalbą.

„Gyvis“ 2018

Kas Jus įkvepia kūrybai?


Turbūt nenustebinsiu pasakiusi, kad bene labiausiai įkvepia aplinka. Ją stebėdama pamatau gražių ar grėsmingų dalykų, kurie vienaip ar kitaip paskatina sava kalba įamžinti. Mano žvilgsnį pagauna gamtos motyvai, traukia augalai, miškai ir kalnai. Taip pat akys krypsta į dangų, kosminius kūnus, kitas galaktikas. O iš nežemiškų dalykų nuo pat kūrybos pradžios jaučiau įkvėpimą kurti mitinius, kito pasaulio gyvius.


Profesionalūs keramikai pasakoja, kad neretai užsiima edukacine veikla, moko suaugusius ir vaikus lipdyti. Tai tik būdas išgyventi ar ir džiaugsminga veikla? Kas mieliausia pažindinant žmones su moliu, keramikos pasauliu?


Lietuvoje labai sudėtinga išgyventi vien iš kūrybos. Todėl dauguma keramikų užsiima edukacine veikla ar kuria pagal užsakymus. Manau, jiems tai yra išgyvenimo būdas, tačiau kai kurie keramikai džiaugiasi dalindamiesi savo žiniomis. Aš edukacinių užsiėmimų nevedu, bet klausydama paskaitų apie keramikos technologijas be galo džiaugiuosi matydama žibančias žmonių akis.


Parašėte knygą apie keramikos technologijas. Kaip kilo idėja pasidalinti tokiomis žiniomis?


Keramikui iki meno kūrinio gimimo reikia atlikti daug technologinių bandymų. Medžiagų tyrinėjimas ir eksperimentavimas mane patraukė iš karto. Būtent todėl pasirinkau studijuodama magistrantūrą tyrinėti Lietuvoje mažai žinomą keramikos dekoravimo techniką, kai raštus ant molio išpiešia cheminės reakcijos – mokos difuzija. Apie šią techniką informacijos lietuvių kalba nebuvo, o anglų kalba – ganėtinai skurdi, tad nusprendžiau dvejų metų tyrimus ir atradimus po studijų padaryti pasiekiamus visuomenei, o finansavus Lietuvos kultūros tarybai išleidau knygą „Mokos difuzija“. Joje dalinuosi iš įvairių šaltinių surinkta šios technikos istorija, savo technologinių tyrimų rezultatais bei patarimais, kaip ją naudoti. Taip kviečiu keramikus papildyti savo kūrybos išraiškų arsenalą, išbandyti specifinę, tačiau išties nepaprastą dekoravimo techniką.

Kokiomis savybėmis, įgimtais bruožais pasižymi keramikai?


Manau, keramikai – labai žemiški žmonės. Labai svarbios asmeninės savybės yra ramybė ir kantrybė. Be jų keramikas prapultų, nes molio nepaskubinsi, o ir ne viskas pasiseka ir vyksta pagal planą. Mėgstu eksperimentuoti ir stumti save iš komforto zonos. Ne vieno darbo šipulius traukiau iš krosnies. Tokiais atvejais svarbu ramiai įkvėpti, iškvėpti ir nepasiduoti, dirbti toliau.


Kokiose erdvėse geriausiai atsiskleidžia keramikos kūriniai?


Manau, labai priklauso nuo darbo. Vieni geriausiai skambės specifinėse, industrinėse ar viešose erdvėse, antri savo grožį atskleis tik švarioje galerijoje. Taip pat įdomu, kaip skirtingos aplinkos veikia požiūrį į darbą. Kartais iš naujo eksponuojamas kūrinys, atrodo, keičiasi, sumažėja ar padidėja, net spalvos kartais pakinta.


Ar lankytojas privalo mokėti žiūrėti, skaityti keramikų kūrinius? Į ką reikėtų atkreipti dėmesį?


Manau, žiūrovas privalo nuspręsti, kaip jis dialogą su keramikos kūriniu suprato. Kiekvienas žmogus matys kūrinį kitaip ir vieno teisingo požiūrio tikrai nėra. Galbūt patarčiau neprabėgti pro šalį, bent kelias minutes pabendrauti su meno kūriniais ir tik tada nueiti, kad tikrai suprastum, ką jis tau asmeniškai sako.

„Periculum“  fragmentas
„Periculum“ fragmentas

Ką norėtumėte sukurti, jei turėtumėte neribotų išteklių? Apie ką svajojate?


Šiuo metu norėčiau sukurti keramikos skulptūrų kolekciją. Jei turėčiau neribotų išteklių, neribočiau darbų dydžio, skaičiaus, naudočiau medžiagas, kurios šiuo metu atmetamos dėl kuklaus kūrinių biudžeto. Turbūt svajonė – kurti ir nesirūpinti dėl buitinių smulkmenų, savo laiką paskirti meninėms idėjoms įgyvendinti.


Kaip išsirinkote darbą projekto parodai „Gretutiniai objektai“?


Skulptūra „Įkvėpimas“ tapo nenugalima kandidate, nes yra ir naujausias, ir įtaigiausias mano darbas. Juo siekiu parodyti, kad keramika gali būti netikėta ir nauja. Žemiška ir artima kūrinio forma padaro tai, kas atrodo „kietai“ keramikai neįmanoma, nes ji juda, kvėpuoja. Keramikos judėjimu siekiu pakeisti požiūrį, kad kūrinys nebūtų suprantamas kaip statiškas.