Ieškoti
  • Cikados

Rima Leipuvienė. „Vieneri metai“. Kūryba tarsi vidinis atsivėrimas

Antrojoje personalinėje parodoje „Vieneri metai“ Rima Leipuvienė eksponuoja ciklą, pasakojantį apie vidinius potyrius, išgyventus Latvijoje per ten praleistus kiek daugiau nei metus. Svečioje šalyje, panirusi į kasdienybės rūpesčius, atkirsta nuo įprastų socialinių ryšių ir aplinkos, dargi prasidėjus pasaulinei pandemijai, ji pajuto begalinį norą keramikos darbuose įprasminti savo pasikeitusią būtį, papasakoti apie sulėtėjusią gyvenimo tėkmę, įsiklausymą į naują aplinką ir savo pojūčius, apmąstymus apie gyvenimą, meilę, pasiaukojimą. Gyvendama Latvijoje ji mokėsi būti „čia ir dabar“, buvo aplinkos stebėtoja, kontempliuotoja, menininkė, kūryboje išliejusi susikaupusias mintis ir emocijas.

Rima Leipuvienė „Kosminis išsipildymas“. Šamotas, pigmentai, pelenų glazūra, 1300 c.
Rima Leipuvienė „Kosminis išsipildymas“. Šamotas, pigmentai, pelenų glazūra, 1300 c.

Rima Leipuvienė pateko į dailės sritį iš neakademinio pasaulio, vedama vidinio poreikio kurti. Keramikos pagrindus gavusi Gvido Raudoniaus studijoje, vėliau vertybinių orientyrų ieškojo vietinėse ir tarptautinėse parodose, skaitydama knygas, gilindamasi į savo pamėgtų keramikų kūrybą, lankydama keramikos seminarus ir simpoziumus. Nuo 2019 m. ji – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Menininkė surengė kelias individualias parodas. Jos darbai, praėję griežtus atrankos kriterijus, eksponuojami svarbiose Lietuvos ir tarptautinėse konkursinėse keramikos parodose. Personalinė paroda „Iš nebūties“ 2018–2019 m. apkeliavo įvairius Lietuvos miestus, o 2019 m. pristatyta Daugpilio molio meno centre Latvijoje.

Rima Leipuvienė „Ilgesys“. Šamotas, pigmentai, pelenų glazūra, 1300 c.
Rima Leipuvienė „Ilgesys“. Šamotas, pigmentai, pelenų glazūra, 1300 c.

Cikle „Vieneri metai“ (2020–2021), kurį sudaro dvi dalys („Laikas“ ir „Jausminiai patyrimai“), autorė ištikima savo kūrybos siekiui pasikliauti molio iškalbingumu ir formos asociatyvumu, kylančiu iš medžiagos specifikos, atlikimo būdo ir technologijos. Menininkei būdinga formos pajauta, gebėjimas atskleisti gyvybingą medžiagos energiją. Netgi savo strategiją ji įvardija kaip „dialogą su moliu“, kai molio luitas laisvai apdorojamas, transformuojamas, paverčiamas abstrakčiu, gamtai artimu dariniu, pasižyminčiu natūralumu, minties gelme, spontaniška raiška ir improvizacija. Poetiškai įvardytos santūrios formos turiningos, reikalaujančios individualaus suvokimo ir įsigyvenimo į autorės vidinę būseną. Tęsiamos iškalbingo minimalizmo paieškos, kai net menka užuomina – įspaudai lygiame paviršiuje, jo įrantos, plyšimai, glazūrų nuvarvėjimai ar vertikalią formą užbaigiantys suvešėjimai – perša savas interpretacijas. Ne vieną užuominą gali sužadinti netikėti faktūriniai akcentai, nušvintantys pelenų pilkšvumu, glazūros nepaliesto molio raudoniu ar šalto išsilydžiusio metalo blizgesiu. Trapią nuotaiką ir tylią užuominą skleidžia nežymus vertikalių formų pokrypis, asimetrija, atsitiktinumo efektai, kuriuos paryškina pigmentai ir medžio pelenų autorinės glazūros, kurios tarsi išsiveržusi lava užlieja dirbinio paviršių, aukštoje temperatūroje lydosi, nevienodu sluoksniu pasklisdamos paviršiuje, įsiskverbia į nelygumus ir ertmes, sudarydamos pelenų apnašų ar sukepusios magmos įspūdį.

Rima Leipuvienė „Dalintis pasaulį“. Šamotas, pigmentai, pelenų glazūra, 1300 c.
Rima Leipuvienė „Dalintis pasaulį“. Šamotas, pigmentai, pelenų glazūra, 1300 c.

Kūriniuose pajunti autorės deklaruojamo būties trapumo, laikinumo, viltingos naujos pradžios pajautą. Statiškus darbus papildo dinamiškesnės, atviras emocijų bangas skleidžiančios kompozicijos, atrodančios tarsi būtų sukurtos vienu atsikvėpimu. Kai kada formos plyšta per pusę, lipa viena ant kitos, plastika įgauna veržlumo, gyvybingumo, neramesni tampa paviršius vagojantys įtrūkiai, senstančio žmogaus raukšles primenančios rievės. Plevenimo erdvėje įspūdį sukelia įstrižas pasvirimas, statikos ignoravimas, formų komponavimas tarsi be stabilaus pagrindo. Pasitaiko atpažįstamų motyvų (iš medžio žievės suformuota širdis), jie jaudina savo paprastumu ir netobulumu, nes išauginti iš gamtos ir tikro jausmo. Nė vienoje erdvinėje kompozicijoje nerasime griežto silueto ar taisyklingų linijų. Tuo kūriniai priartėja prie gamtos objektų, įkvėptų Latvijos pajūrio ir miškų reljefo, jų pavidaluose įžvelgi jūros bangos keterą, suskeldėjusią uolą, akmenį, medžio kamieno žievę, jauti bėgantį laiką.

Rima Leipuvienė „Džiaugsmo haiku“. Šamotas, pigmentai, pelenų glazūra, 1300 c.
Rima Leipuvienė „Džiaugsmo haiku“. Šamotas, pigmentai, pelenų glazūra, 1300 c.

Toks neįkyrus, vos pastebimas autorės įsiterpimas į tą neva savaimingą, tačiau vidinės intuicijos ir daug technologijos žinių reikalaujantį kūrinio atsiradimo procesą. Visi darbai atrodo be ypatingų pastangų atsiradę, tarsi iš pačios gamtos atėję, minimaliai paliesti žmogaus rankos, iš anksto nenuspėjami, besikeičiantys akyse – atrodantys kaskart kitaip iš kito žiūrėjimo kampo ar skirtingai apšviesti. Ciklas „Vieneri metai“ demonstruoja ir menininkės kūryboje ryškėjančius naujus poslinkius. Prieš kelis metus sukurtame skulptūrinės keramikos cikle „Iš nebūties“ Rima Leipuvienė dar buvo prisirišusi prie jai imponuojančios japonų keramikos. Tuo tarpu paskutiniuosiuose kūriniuose juntama daugiau laisvės, improvizacijos ir individualaus žvilgsnio į aplinką.

Rimos Leipuvienės kūriniai neįmantrūs, asketiški, kartais spontaniški, atsiradę iš vidinių jausmų ir minčių srauto. Asmeninius kūrybos siekius menininkė aiškina jai artimomis dzenbudizmo ir intuityvistinės filosofijos tiesomis. Jos darbuose galima įžvelgti pagrindinius dzen estetikos principus: formos asimetriją, paprastumą, asketišką didingumą, natūralumą, neapčiuopiamą gelmę, neapibrėžtumą, rimtį. Tokios rūšies menui svetimos įmantrybės, publikos šokiravimas paviršutiniškais efektais, tobulos ir išbaigtos formos demonstravimas, prieštaraujantis nuolatiniam laiko tėkmės poveikiui. Čia negalima meluoti, nes tokia kūryba įprasmina autentiškas vidines būsenas ir dvasios polėkį, grindžiama ne racionaliu mąstymu, bet intuicija ir jausmų proveržiu. Į autorės kūrybos teorinį pagrindą neįsigilinęs žiūrovas tiesiog jaučia gyvą minties pulsavimą, sielos virpesius, tikrą ir išgyventą jausmą.

Rima Leipuvienė „Tėkmė“. Šamotas, pigmentai, pelenų glazūra, 1300 c.
Rima Leipuvienė „Tėkmė“. Šamotas, pigmentai, pelenų glazūra, 1300 c.

Menininkės dėmesys Rytų estetikai nė kiek nestebina. XX a. modernioji Lietuvos keramika buvo paveikta Rytų Azijos keramikos. Lietuvių klasikus žavėjo rytietiškos keramikos paprastumas, kuriame jie įžvelgė panašumų su neįmantriu lietuvių liaudies menu, tuo tarpu Rimai Leipuvienei Rytų keramika priimtina dėl konkrečių vertybinių orientyrų ir estetikos principų (tuštumos, harmonijos, pusiausvyros, natūralumo, neišbaigtumo) bei vidinių nuostatų – ieškoti įkvėpimo savo dvasios gelmėse, siekti bendrystės su gamta, atskleisti jos nenudailintą grožį.

Viename paskutiniųjų dekoratyvinės plastikos darbų „Ensō“ (jap. ratas) menininkė pavaizdavo kaligrafinio dzen rato skulptūrinę variaciją. Koks Rimos Leipuvienės ensō, pagal kurį japonai sprendžia apie menininko dvasinę ir meninę brandą? Jos keraminis ensō – sodrios plastikos, kaip ir dera tokios rūšies darbui – neužbaigtas, nežymiai jungiantis pradžią ir pabaigą, sklendžiantis ore, vos pritvirtintas prie pagrindo. Tačiau kartu jis ir tvirtas, taisyklingas, nes atspindinti menininkės tvirtą pasiryžimą siekti tobulybės.

Menotyrininkė Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė


Paroda „Vieneri metai“ buvo eksponuojama Panevėžio miesto dailės galerijoje, keramikos paviljone nuo 2021 05 11 iki 2021 05 29. Daugiau informacijos www.arspanevezys.lt


Virtuali paroda – www.rimaleipuvieneceramics.com