Ieškoti
  • Cikados

S. A. Martinkus: „Kult/j/ūra – tai kultūra, kuri drausmina“

Simona Agota Martinkus – jaunoji menininkė ir kuratorė, gimusi 1995 m. Mažeikiuose. 2019 m. VDA Telšių fakultete ji įgijo Metalo meno ir juvelyrikos bakalauro diplomą. Šiuo metu tęsia studijas VDA, studijuoja Taikomosios dailės magistrantūrą. Nuo 2015 m. dalyvauja įvairiose kūrybinėse dirbtuvėse, tarpdisciplininiuose projektuose. S. A. Martinkus aktyviai dalyvauja meninės juvelyrikos konkursuose ir jungtinėse parodose. 2020 m. konkurse „Ecosight” (organizuojamo „AmperTrip“ parodos metu) Simonos darbas „Darius, kuris pradėjo nuo savęs“ buvo nominuotas už ekologinės iniciatyvos palaikymą. Šiuo metu menininkė gyvena ir dirba Klaipėdoje bei kuruoja jaunųjų fotografų projektą „Kul/t/jūra“. Kalbamės apie jos projektą, kurį įkvėpė noras užfiksuoti Klaipėdos krašte sovietmečio laikotarpiu kurtus ir dabar labai sparčiai nykstančius ir naikinamus vitražus, prabangą gyventi už 5 minučių nuo jūros ir „kultūrą, kuri drausmina“.

Nuotraukos autorius Domas Rimeika
Nuotraukos autorius: Domas Rimeika

Gal gali papasakoti apie projektą „Kul/t/jūra“, kuris visą vasarą vyko kelte „Nida“? Papasakok kaip užgimė ši iniciatyva ir kaip ji susijusi su Klaipėdos krašto, sovietmečio laikotarpiu kurtais ir dabar labai sparčiai nykstančiais ir naikinamais vitražais?


Viskas prasidėjo prieš metus, kai atlikinėjau savo magistrinio darbo tyrimą. Jo metu analizavau Klaipėdos krašto sovietmečio monumentaliosios dailės (išskirtinai vitražo) išlikimo padėtį. Keliaujant į Lietuvos jūrų muziejų įvertinti viename iš jo administracinių pastatų išlikusio G. L. Baginskienės 1986 m. sudaryto iš 25 stiklo dalių segmentų stiklo kūrinio būklę, gimė projekto „Kul/t/jūra“ idėja – fotografijų eksponavimas kelto languose. Norėjau pabrėžti, kad Klaipėdos krašto languose esti nemažai kultūros ir meno, apie kurį patys klaipėdiečiai bei miesto svečiai nežino ar per metų tėkmę yra tiesiog pamiršę. Manau, kad turėtume į tai atkreipti daugiau dėmesio ir labiau edukuoti visuomenę apie praėjusios laiko išlikusius meno fragmentus, juos fiksuoti ateities kartoms. Svarbu ne greitai prabėgti, o sustoti, matyti ir patirti. Keliautojai vasarą jau išvydo net septynias parodas: Urtės Jasenkos ir Sauliaus Kmitos pirmąją bendrą parodą be pavadinimo, Deivido Buivydo „Jūra – repeticija. Regeneracija. Vidus. Išorė“, Simonos Nakrošiūtės „Nuo taško iki linijos galo“, Justinos Tulaitės „NATRIX NATRIX“, Mortos Narkauskaitės „Susiliejimai“, Edgaro Vitkevičiaus „Tarp artumo paralelių“ ir Vilmos Paulikaitės „Apšviestos tamsumos“.


Projekto pradžioje buvai užmezgusi intrigą, kad paskutinioji, aštuntoji projekto paroda bus visiems staigmena. Pasirodo, tai yra tavo pačios fotografijų paroda. Gal gali iššifruoti jos pavadinimą „Švie/SOS“?


Neskelbti viešai, kokia bus paskutinioji paroda, buvo neatsitiktinis sprendimas – šia paroda norėjau atskleisti pagrindinę jungtį tarp jaunųjų kūrėjų parodos užfiksuotų ir jų sukurtų kadrų turinio bei erdvės ir išraiškos būdo pasirinkimo. Paroda kalba apie meninį turinį – užkoduotą žinutę. Ne veltui buvo pasirinkti šie jaunieji kūrėjai, iš kurių kiekvienas labai organiškai kūrė savas jūras ir pristatė jas žiūrovams. Kiekviena paroda, tai esminis raktažodis ar išsirtinumas, įvardijantis vitražo meno skiriamuosius ir istorinius bruožus: S. Nakrošiūtės paroda – tai naratyvas į simboliką, J. Tulaitės paroda kalbėjo apie legendos ir mito atspirtis mene ir kūryboje, na, o M. Narkauskaitės paroda buvo cenzūruota ir ją teko pristatyti visai kitokia forma – tai leido ją susieti tarsi su performansu, su dabar vykstančiu sovietmečiu sukurto meno naikinimu ir įvairiais kitais dabar visuomenėje gajais draudimais. Klaipėdos krašto naratyvui pasirinktas šiam miestui būdingas susisiekimo transportas, tranzitinis keltas Klaipėda – Smiltynė/Smiltynė – Klaipėda – sukurti darbai buvo eksponuojami kelto „NIDA“ languose, kurie skiria vidinį ir išorinį laivo denius – taip kviečiant nukreipti žiūrovų žvilgsnius į miesto langus ir pakviesti matyti ten esančią kultūrą;

Pasirinktas pavadinimas „Švie/SOS“ – tai tarsi šviesos ir pagalbos šauksmas. Šis pavadinimas skeliamas į dvi dalis, o rašant paskutinį skiemenį naudojama Morzės abėcėlė („Švie/ ••• --- •••“). Taip sujungiami jūros ir Klaipėdos krašte kurto ir kuriamo meno naratyvai. Mano fotografijose užfiksuoti išlikę, bet nykstantys ir tarsi pagalbos, tos žūtbūt reikalingos šviesos besišaukiantys vitražai. Mano nuomone, apie tai reikia kalbėti garsiai, kol dar turime ką saugoti ar bent fiksuoti. Jei visuomenė pradės tai matyti kaip problemą, atkreipsime dėmesį į šios temos aktualumą – tada žmonės ir patys, neverčiami įsijungs į diskusiją, kuri diktuos ir tam tikrus tolimesnius pokyčius Lietuvos kultūros ir meno kontekste.

Nuotraukos autorius Domas Rimeika
Nuotraukos autorius: Domas Rimeika

Kokių būtent Klaipėdos pastatų fragmentai užfiksuoti tavo fotografijose? Ar buvo sunku patekti į jų vidų?


Šio ciklo sukūrimui aplankiau nemažai pastatų, kuriuose dar buvo išlikę sovietmečio laikotarpiu kurti vitražai. KULT/ J /ŪROS parodose, menininkai pristatė savąsias jūras, o mano asmenine jūra pastaruosius dvejus metus buvo tapęs vitražo pasaulis – nuo knygų iki švino juostų ir kanifolijos (litavimo pastos) kvapo. Pasirinkau fotografuoti būtent jūrinę tematiką atspindinčius vitražus. Mano sąrašas prasidėjo nuo objektų, išsibarsčiusių Klaipėdoje ir Palangoje. Iš jų aplankiau: Palangos „Lino“ baseiną ir „Gintaro“ poilsio namus, „Auska“ vilą, Palangos Gintaro muziejų, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto administracinius pastatus, LMTA Klaipėdos fakulteto rūmus ir kt. Dar tikrai yra daug vietų, kuriose yra išlikę vitražai arba bent jau vietų, kurių sienos mena apie ten kadaise buvusius, su architektūra skambėjusius stiklo meno kūrinius...


Jau tavo bakalauriniame darbe „(Iš)likę fragmentai arba So/vieta“, kurį klaipėdiečiai šią vasarą galėjo pamatyti KKKC Parodų rūmuose vykusioje jungtinėje parodoje „Formatas“, skiri dėmesio fotografijai. Kokią vietą tavo kūryboje užima fotografija dabar?


Fotografija man atlieka fiksavimo funkciją. Tai, ką matau aplink save, ką jaučiu, kuo domiuosi. Šis mano kūrybos laikotarpis yra istorijos fiksacijos laikas. Sovietmečio istorija, kurioje tiesiogiai niekada nedalyvavau, bet esu jos rezultato dalis. Krapštausi to laikmečio tekstuose, domiuosi įvairaus žanro kūrėjais ir jų darbais, ypatingai monumentaliąja daile, už kurią tarsi muškietininkas stoviu nugara ir stengiuosi savo kūrybine veikla įprasminti ir atkreipti visuomenės dėmesį.

Tad ši paskutinioji „Kul/t/jūros“ paroda ir buvo dviejų metų darbo vaisius ir tarsi toks tylus šauksmas, kuris vis dėlto, apžvelgus visą vasarą vykusio projekto sklaidą ir matomumą, susilaukė visai nemenko susidomėjimo. Manau, kad tai tik mažas žingsnelis norint išsaugoti ir užfiksuoti dabar užmirštą ir nykstantį senosios eros monumentalųjį meną.


Ką tau pačiai reiškia jūra ir galimybė gyventi ir kurti šalia jos?


Vienas svarbiausių suvokimų gyvenant šitame mieste – tai galimybė visada pabėgti į paplūdimius ir miškus prie jūros. Toli ieškoti jos pačios nereikia, nes gyvenant čia ji pati tave randa – batuose visada pilnuose smėlio, nuo vėjo visada suveltuose plaukuose ir to niekada nepaleidžiančio jūros ošimo dienos fone.

Aišku, neneigsiu, čia yra šiek tiek sunkiau kalbėti apie kultūrinių segmentų išsaugojimą, nes Klaipėda vis dėlto yra pramoninis miestas ir mes esame priklausomi nuo uosto, tad tikrai ne visas dėmesys yra sutelktas į kultūrą, meną ir jo sklaidą. Svarbiausia, kad jauni žmonės nepaliktų šito miesto ir čia įsikurtų ir kurtų, nebijotų būti ir negailėtų savo laiko ir energijos naujoms iniciatyvoms. Nepabūgtų šio miesto galimybių trūkumo momento, o patys formuotų naujas galimybes kurti.

Nuotraukos autorė Polina Nimrea
Nuotraukos autorė: Polina Nimrea

Simona, kokiais žodžiais galėtum padrąsinti jaunimą, turintį gerų idėjų, bet nežinantį nuo ko pradėti?


Patarimas turbūt butų labai paprastas – nebijoti kalbėti darbuose ir kūrybiniuose procesuose apie tai, kas tau pačiam įdomu. Jei teks susidurti su netikėtais sunkumais – tai tik pagerins visą kūrybinį rezultatą, dėl to nereikėtų niekada nervintis. Išpilti dažai, nevykusi spauda ar nusioksidavęs metalas, kreivai užtempta drobė ar suskilusi keramikinė forma – kartais tai daugiau priduoda, nei atima.


Kokie didžiausi iššūkiai kilo įgyvendinant šį projektą? Ko išmokė ši patirtis?


Ši patirtis išmokė išlikti ramia, kad ir kokie sunkūs iššūkiai beiškiltų. Erzulys ar prasta nuotaika niekada nepagerins jau esamos situacijos. Tarkim, penktąją projekto parodą mums teko cenzūruoti – susidūrėme su eksponavimo problema kelto erdvėje, dėl per daug atviro žmogaus figūros silueto. Teko greitai rasti sprendimą, kad galėtume vis vien žiūrovams pristatyti parodos autorės užfiksuotą jūros pojutį – darbai buvo ekponuojami ant organinio stiklo lakštų, išdėstyti ant mėlynų suoliukų, pakeliui į Smiltynės paplūdimį. Mes negalėjome atsisakyti atviresnio kūrėjos matymo kampo, tai būtų buvęs neautentiškas požiūris į kultūrą. Suvokėme, kad esame įpareigoti duoti teisę skirtingoms nuomonėms būti išgirstoms.

Tikiuosi, kad pavyks tęsti šį projektą ir toliau galėsiu kviesti jaunus žmones dalintis savo kūryba neįprastoje tranzitinėje platformoje. Gal tai netgi galėtų tapti labai gražia vasaros tradicija, nors susilaukėme ir tokių komentarų, kad būtų tikrai smagu pamatyti tokias parodas kelte ir rudenį, ir žiemą, kai žmonės yra labiau linkę žvilgsniu ieškoti, stebėti besikeičiantį laiką ir daug daugiau pamatyti nei vasarą karštyje kažkur skubant, braunantis per didelius žmonių srautus. Nors, žinoma, negalime skųstis, kad vasarą neturėjome lankytojų, bet, manau, žiūrovų žvilgsnis šaltuoju metu laiku būtų gal net kokybiškesnis.

Tikiuosi ir iškilmingas parodos išeksponavimas, rugsėjo 17 d. skambant Klaipėdos karinių jūrų pajėgų pučiamųjų orkestrui, diriguojamam Sigito Saukalo, sužadino plaukiantiems norą laukti vasaros ir jaunųjų kūrėjų, kurie jau naujai žvelgs į naujas temas, o gal ir tą pačią jūrą.

Kuo daugiau skirtingų požiūrių pamatome, tuo labiau galime suvokti patys save, aplinką ir gyvenimus, kurie supa mus pačius.

Nuotraukos autorius Domas Rimeika
Nuotraukos autorius: Domas Rimeika

Ar apie parodas sulaukei atsiliepimų, kurie tau ypatingai įsiminė?


Ko gero viena iš svariausių žiūrovų išsakytų minčių, kuri, man atrodo, net gerai apibūdina patį projektą, buvo žodžiai, kad tai – „kultūra, kuri drausmina“. Tai žmonių suvokimas, kuris keičiasi, kai į erdvę ateina menas, tarsi įpareigojantis elgtis subtiliau, užimti stebėtojo poziciją, neniokoti, negriauti, bet mėginti suprasti ir gal net išjudinantis veikti. Su manimi susisiekė tikrai nemažai jaunųjų kūrėjų, kurie norėtų prisijungti ir savo kūrybą parodyti savotiškoje „Kul/t/jūros“ meno platformoje, nes mato šviesią šio projekto ateitį. Kol projektas yra reikalingas žmonėms ir Klaipėdos miestui bei jo svečiams, tikrai toliau jį tęsiu.

Net greitame parodų keitimo tempe buvo paslėpta strategiška intencija žmones, susidomėjusius projektu, jūrą aplankyti dažniau – bent du kartus į mėnesį.


Esi dalyvavusi įvairiose kūrybinėse dirbtuvėse, tarpdisciplininiuose projektuose, grupinėse parodose ir juvelyrikos konkursuose. Esi ne kartą pastebėta ir apdovanota. Kaip, tavo nuomone, jaunajam menininkui yra svarbu aktyvus parodinis gyvenimas ir galimybė savo kūrybą parodyti publikai, kolegoms?


Manau, kad tai tikrai svarbu, bet savo kūrinius į viešumą reikia nešti tik tada, kai jau esi užtikrintas savo idėjomis ir norimomis išsakyti mintimis. Pasaulyje ir taip apstu perteklinės informacijos. Jeigu kyla abejonių, reikėtų pasvarstyti ar verta skubėti dalyvauti. Verta dalyvauti, būti kultūrinės bendruomenės dalimi, lankyti parodų atidarymus – ten ateina žmonių, su kuriais galima ne tik pokalbyje rasti vienijančių jungčių, bet ir rasti bendrų kūrybos kelių. Reikia jausti alkį žingeidumui, o tada viskas dėliojasi savaime.


Kas tave įkvepia kūryboje? Kas yra tavo meno lauko guru, didžiausi autoritetai?


Net nežinau nuo ko pradėti – muzikos, kino, teatro, dailės, literatūros... Iš tikrųjų yra daug žmonių, kurie turi tam tikras savybes, kurios įkvepia ir leidžia atsispirti. Žmonės, su kuriais norisi pasilyginti ir kurie įkvepia tobulėti. Dažnai būna, kad vienu ar kitu laikotarpiu susižaviu skirtingų menininkų kūryba ar mintimis, bet to vientiso praminto kelio, kuriuo kažką sekčiau neturiu. Iš senosios kartos – tapytojas Mark Rothko, kuris man buvo įkvėpimas atliekant bakalaurinį darbą. Mane palietė ir Valentino Masalskio apie šį menininką režisuotas spektaklis „Raudona“.

Vienas iš jau nuo vaikystės mane lydinčių kūrėjų yra Viktoras Cojus (grupės „Kino“ lyderis). Jis buvo vienas iš tų, kuris nebijojo maištauti sovietmečiu ir kūrė kitokią muziką. Manau, kad ir mano kūryba yra tas maištas, prieš tai, kas yra nusistovėję, prieš tai, kas man atrodo neteisinga ir turėtų keistis ir vykti kitaip. Kaip pavyzdį galiu duoti Lietuvos identiteto klausimą – situaciją, kai mes stengiamės išsižadėti okupaciniu laikotarpiu sukurtų meno kūrinių ir jų autorių. Beatodairiškai naikiname pastatus ir monumentalųjį meną, tarsi jie neturėtų vertės. Labai tikiuosi, kad ateityje šitie žodžiai nesipildys ir mes išsaugosime bent dalelę kultūros, atkreipsime valdžios dėmesį ir darysime įtaką lemiamiems sprendimas dėl LR įstatymų paveldosaugos klausimais ar bent užfiksuodami fotografijos pagalba, galėsime papasakoti ir parodyti ateities kartoms apie tai, kas mus supo vienu ar kitu metu. Sovietmečio laikotarpis, lietuvių tautos istorijoje toks pat svarbus kaip ir bet kuris kitas istorinis laikas. To negalėsime niekada ištrinti.

Tekstas: Rosana Lukauskaitė

Nuotraukų galerijos autorius: Domas Rimeika