Ieškoti
  • Cikados

Sukaktį pasitinkanti aktorė Eglė Gabrėnaitė: „Gražiausia tai, kas neįvyko“

Tekstas: Ramunė Balevičiūtė


Aktorė Eglė Gabrėnaitė yra be galo maloni pašnekovė: ji niekada neparodys, kad užduodami klausimai kvaili ar banalūs, pritars tavo pastebėjimams ir teatrologiniams apibrėžimams. Lygiai prieš dešimt metų geras dvi valandas kalbėjomės „Neringos“ kavinėje. Tuomet aktorės išsakytas mintis iki šiol cituoju įvairiomis progomis. Nors suprantu, kad Eglė Gabrėnaitė – aktorė iki pašaknų, iki kaulų smegenų. Neatsitiktinai ji mėgsta prisiminti kadaise tėvo jai ištartus žodžius: „Tik nepamiršk, ko prisimelavai“... Keista, nes, kaip pati sako, niekada nenorėjusi vaidinti, stojusi į teatrologiją.


Aktorė Eglė Gabrėnaitė ©Laura Vansevičienė

Tad ir šiemet, artėjant rugsėjo 24-ajai, tai turėjo būti pokalbis, bandant apžvelgti turtingą profesinę patirtį, susumuoti atradimus, pasiekimus, o gal ir neišsipildžiusius lūkesčius. Tačiau šįkart jubiliejų pasitinkančios Eglės Gabrėnaitės nuotaika buvo kita. Nespėjus užduoti pirmojo klausimo, aktorės mintys, prisiminimai, pastebėjimai ėmė lietis kaip upė. Ji buvo tokia graži, tokia tikra kalbėdama, kad nedrįsau jos pertraukti savo klausimais ar komentarais. Aktorė vis pabrėždavo, kad nenori kalbėti apie teatrą, bet vis prie jo sugrįždavo. O kaipgi kitaip – argi aktoriui yra kas nors tikresnio už teatrą?...

Tad tebūnie – jubiliejinio Eglės Gabrėnaitės monologo Vilniaus mažojo teatro kavinėje fragmentai.

***

Pravaidinau tiek metų ir nežinau, ar tą vakarą įvyks stebuklas, ar ne. Dažniausiai neįvyksta. Kuo tolyn, tuo mažiau žinau. Bet ne tai svarbiausia. Teatre esu gavusi labai daug dovanų. Dabar jau galiu pasakyti, kad dėl jų vertėjo čia būti. Gal kai kurias pavardes per retai miniu. Pavyzdžiui, jei ne Henrikas Vancevičius, manęs nebūtų Vilniaus teatre. Būčiau vaidinusi Klaipėdoje. Nors Povilą Gaidį labai myliu ir vertinu, ką jis daro. Irena Bučienė. Jei ne Irutė, būčiau uždususi Akademiniame teatre – mes atėjome į jį, kai jis jau iro. Bendravimas yra tikrosios dovanos. Bendravau su Arūnu Žebriūnu, Jonu Griciumi, Muslimu Magomajevu, pas kurį filmavausi negyvenamoje saloje, su Eldaru Kulijevu, vienu garsiausių Sovietų Sąjungos režisierių. Jau nekalbu apie scenos partnerius. Ypač tuos, su kuriais pradėjau vaidinti dar būdama visai jauna: su Stepu Jukna, su Monika Mironaite, su Ona Juodyte, su Henriku Kurausku – tuo išprotėjusiu aktoriumi, žmogumi. Kokios tai buvo pamokos! O Rimas Tuminas! Nei bendravom, nei gerai pažinojom vienas kitą. Staiga – kaip iš dangaus pasiūlymas! Man net į galvą neatėjo, kad kažkuo rizikuoju… Man buvo be galo įdomu bendrauti su jaunais žmonėmis. Mes buvom vyresni: aš, Vytukas Šapranauskas, vėliau prisijungė Gediminas Girdvainis, Arnas Rosenas, Audris Chadaravičius. Kokia artistė dar galėtų pasigirti, kad dalyvavo įkuriant teatrą! Apie mus kalbėdavo: „Jūs ten baliavojat, kažkokia sekta!“ Kai pasakoju studentams, jiems sunku patikėti, sako: „Dėstytoja, juk jau seniai nebėra to...“

***

Po Lietuvą sklando kalbos – ačiū Arūnui Sakalauskui, – kad aš atsisakinėju vaidmenų. Esu net suskaičiavusi – nesuvaidinau gal 38 pjesėse. Negaila nė vieno vaidmens, kurio atsisakiau! Gyvenime man niekada nebuvo svarbu, ką vaidinti. Visai. Pavyzdžiui, savo Gertrūdą „Hamlete“ atsimenu kaip košmarą. Bet buvo labai svarbu, su kuo. Štai „Čia nebus mirties“ – ten mano vaidmuo buvo be žodžių. O tokį malonumą patyriau! Turiu padėkoti Jolantai Dapkūnaitei. Ėjome sykį gatve ir ji prašo: „Egle, greitai pasakykit, su kuo norėtumėt vaidinti.“ „Ai“, – sakau, – „Milijoną metų pažįstu Masalskį, o mūsų keliai nė karto nesusikirto.“ Po dviejų mėnesių išleidom pirmą bendrą premjerą „Belaukiant skambučio“. Paskui buvo „Pasaulio gerintojas“, dar vėliau – „Didvyrių aikštė“. Savo patį brangiausią „kryžių“ gavau už tylėjimą. Per visą spektaklį – tai buvo „Pasaulio gerintojas“ – pasakiau vienintelį sakinį: „Ar tu užsidėsi švarką?“ Galvokim, kad turiu intuiciją. Retai kada nepataikydavau, rinkdamasi, su kuo dirbti.

Aktorė Eglė Gabrėnaitė ©Justinas Stacevičius

Šiandien visai kitas laikas. Nebesupratu to, kas ateina, todėl nebenoriu dirbti su studentais. Nors būta labai įdomių susitikimų. Visada su pagarba ir meile prisiminsiu Mindaugą Karbauskį. O dar turėjau tokį mokinį. Toks keistas vaikinas buvo, geriantis, nevykęs. Priverčiau jį baigti Akademiją. Kam? Tada jis visai dingo iš mano akiračio. Staiga po daug metų atsirado, skambina. Klausiu, kaip tu, kur tu? Sako: „Aš esu Airijoj. Turiu tris vaikus, žmoną, gerą darbą. Supratau, kad nepasakiau jums ačiū. Jei ne jūs, neturėčiau nieko.“ Tai man didžiausia dovana.

***

Pamenu, kai mudvi su Vaiva Mainelyte, jaunos mergaitės, atėjome į teatrą. Mus pasitiko didžiulės artistės, tokios kaip Kazimiera Kymantaitė, Lidija Kupstaitė. Sėdime susirinkime, pilna salė aktorių, laukiam, kol pristatys mus, dvi jaunas artistes. Ir už mūsų atsisėdo Kazimiera. Vaiva tada garsiai klausia: „Ar mes su Egle jums neužstojame?“ Tada gavom Kazimieros pašventinimą: „Tuštuma užstoti negali.“

***

Šiandieninis teatras ne mano. Ir tai normalu. Pamenu, mūsų „Vyšnių sodą“ žiūrėjo Monika Mironaitė. Praeidama pro mane taip puse lūpų: „Sveikinu...“ Paskui pasakė Laimonui Noreikai: „Čia visai ne mano teatras, bet jinai – pusė velnio.“ Taip ir dabar: ateina jauni žmonės, kuria teatrą, ir tarp jų tikrai yra gabių, talentingų, bet turiu pasakyti: deja, bet tai ne mano. Mes „maišyti“ ant visai kitokių dalykų. Bet taip ir turi būti. Kartais „skalbiu“ savo studentus: kaip tu gali būti nematęs Bertoluccio, Antonionio, Michalkovo! Sykį vienas nabagas nebeištvėrė ir pradėjo man vardinti šiuolaikinius kino režisierius. O mano pasaulis baigiasi su Coenais. Pasirodo, yra dar daugiau tų režisierių! Ir net lietuvių! Labai džiaugiuosi dėl Karolio Kaupinio. Jis man paliko didžiulį įspūdį. Su juo dirbdama mažai supratau, ką jis kalba (kaip ir Lupa), tik supratau, kad žmogus turi didžiulį potencialą. Deja, filmo taip ir nepamačiau – ir laiko neturėjau, ir nemėgstu žiūrėti į save ekrane, man tai košmaras. Su kinu meilė apskritai neįvyko. Nesutikau tokio genialaus žmogaus, kuris būtų užkrėtęs noru vaidinti kine. Galvoju, kad esu teatro aktorė.

***

Dažnai prisimenu Harwoodo „Aprengėją“. Ten visi vaidinome aktorius. Buvo tokia scena, kur asistentas klausia: „Tu visą gyvenimą teatre. Tai sakyk – ar vertėjo?“ Aš atsakydavau: „Žinoma, kad ne, koks klausimas!“ O visai neseniai save nustebinau. Iš ryto stovėjau, žiūrėjau į dangų ir klausiu savęs: tai ar vertėjo? Ir staiga – taip! Pati nustebau! Bet jei ne ši profesija, niekada nebūčiau sutikusi tokių asmenybių kaip Wajda, Visockis, Mordiukovas, Kikabidze, Šengelaja, Džeparidze ir daugelio kitų.

***

Dabar pasakysiu sentimentaliai. Man labai įstrigo Rimo Tumino žodžiai, mums pasakyti prieš kažkurį „Čia nebus mirties“ vaidinimą. Jis surinko visą trupę ir pasakė: „Tu – briliantas ir tu – brangakmenis, ir tu – safyras. Jūs visi – brangakmeniai. Atsargiai, neparduokit savęs pigiai.“ Iš tokios meilės ir gimė Mažasis teatras. O kaip mes vaidinome „Vyšnių sodą“! Gastrolėse – daugybė spektaklių iš eilės, gal 26 vaidinimai. Grįžau visiškai išsekusi, bet koks malonumas buvo vaidinti! Kai išeini į sceną ir matai visų akis – tada tik visiškas biezdarius ir idiotas gali nesuvaidint. Čia visai neseniai kavinėje pripuolė prie manęs žmonės: „Čia jūs! Mes gi jums cigaretes atnešdavom į „Vyšnių sodą“! Ir iš tikrųjų – 1990-aisiais nebuvo cigarečių, o kažkokios mergaitės man vis jų atnešdavo, sakydavo: „Kad jūs kvepėtumėt, kai rūkysit.“ Dieve, galvoju, jūs gyvi! O man toks įspūdis, kad visi mirę! Nori nenori – visi gerbėjai jau mirę. Arba štai irgi neseniai pribėga viena moteris ir sako: „Aktore, mes jus taip gerbiam, ačiū, kad neparsiduodat.“ Kai pagalvoji – čia tokia atsakomybė! Pamenu, kažkada filmavomės kaime ir toks senukas kas vakarą atnešdavo žuvį. Nei per televizorių jis mane matęs, nei šiaip pažįsta. Jo žmona sakydavo: „Dievuliau, jis jau išbėgo žvejot, tai suprantam, kad bus filmavimas...“ Štai tokios akimirkos ir parodo, kad galbūt žmonėms ir atneši šiek tiek laimės...

***

Man net sunku apsakyti, kaip klaikiai nemėgtu žodžio „senjorai“. Pats durniausias žodis! Toks įspūdis, kad tyčiojasi! Mes lietuviai – negi neįmanoma atrasti kokio nors lietuviško žodžio? „Senjorai sulaukia orios senatvės.“ Jau vien dėl to, aš nenoriu oriai sulaukt! Svarbiausia, kaip sakydavo mano senelis, – neapsisarmatyt. Kad nebūtų gėda. Toks dabar vienintelis mano uždavinys. Dėl to ir šiandien drąsiai atsisakau vaidmenų, filmavimų.

***

Susižavėjusi žiūriu į jaunus žmones – kokie jie laisvi, kokie drąsūs, kokie nesusireikšminę! Aš išvis neapkenčiu susireikšminusių žmonių. Galbūt pati esu susireikšminusi, jei to taip nemėgstu?

***

Jaučiu, kaip virsta pasaulis. Pirmą dieną po karantino išėjau pasivaikščioti. Ėjau iš Naujininkų pro Aušros vartus iki Lukiškių. Sutikau dešimt žmonių. Pirmą kartą pajutau, kad matau kažką, ko visai nesuprantu. Pamaniau: reikia užlipti į Profsąjungų kalną, gal tada ką nors pamatysiu? Žiūrėjau į miestą ir pirmą kartą pamačiau kažkokį stebuklą. Tada puoliau skambinti Masalskiui – juk tik durnas durną supras. Sakau: „Valentai, mes dabar esame sustojusiame laike.“ Jis sako: „Taip, išgyvenam šitą stebuklą – sustingusį laiką.“ Ėjau atgal ir galvojau: kaip keista susitikti su savo tyla. Juk čia ne teatrinė tyla. Kaip išmokti su ja susigyventi, neskubėti nupasakoti, kas vyksta? Mes tai suprasim tik po kurio laiko.

***

Meluočiau, jei sakyčiau, kad teatras nesvarbu. Svarbu. Dar norėčiau ką nors suvaidint. Gal net su savo bjauriu charakteriu susigyvenčiau. Aš juk Svarstyklės. Vakare aš visiškai įsitikinusi, kad išeinu iš teatro. O tai įvyko tikriausiai kokius 1954 kartus. Kiekvieną kartą išeinu. Mano draugas Valentinas yra sakęs: „Aš išprotėjau, kai tu pasakei, kad išeini. Galvojau, kaip mes pasakysim režisieriui, kad tu išėjai?!“ O aš ryte atėjau ir nieko neprisimenu. Šitas nepastovumas – Svarstyklių bruožas.

***

Niekad nepamiršiu, kaip Vytukas Kernagis dar labai norėjo ką nors suvaidint. Ir mes turėjome vadinti Ibseną. Paskutinis mūsų susitikimas čia, Mažajame teatre. Jis ėjo pas mamą. Eidamas per gatvę staiga atsisuko ir sako: „Egle, gražiausia tai, kas neįvyksta.“ Turbūt ir su manimi ir taip: gražiausia tai, kas neįvyko.