Tekstas: Kristina Sadauskienė
Teatre nėra žmonių. Didžioji ir mažoji salės tuščios. Kamerinė salė tuščia. Bilietų kasa nedirba. Šiek tiek anksčiau vyko labai laukta premjera – be žiūrovų. Dar vieno spektaklio premjera nukelta laikui, kai bus galima susitikti.
„Zoom“ susirinkimuose kai kurie kolegos pasišiaušę, prisijungę iš namų, kiti išjungę kameras, treti užsidarę savo kabinetuose. Kažkas leidžia dūmus, kažkas geria kavą, kažkieno šuo reikalauja dėmesio ar niurna vaikai. Popieriai ir sąskaitos, ataskaitos, dekoracijų reikalai, buitinės didžiulio teatro mechanizmo problemos ir jų sprendimų paieškos – tiek daug galima padaryti net fiziškai nebūnant. „Jei kas šiandien esate biure, pajudinkit pelę“, – į bendrą chatʼą rašo kolegė, dirbanti iš namų. Paskui, sako, kad nebereikia, jau prisijungė su „Team viewer“. „Na, įsijunk kamerą, būk žmogus“, – prašau nuolat jos nejungiančios kolegės. Ji teisinasi paakiais ir neplauta galva, bet galiausiai pasiduoda. „Kaip miela tave matyti“, – sakau ir nemeluoju, tikrai mielai atrodo su savo pūkuotu darbo iš namų megztiniu ir styrančiais plaukais.
Negaliu kalbėti už visus kolegas – mūsų teatre daug, bet pati nuo seno esu įpratusi dirbti nuotoliniu būdu. Man tikrai viskas gerai. „Cikadų“ prašymu bandau į teatrą pažiūrėti šiek tiek iš šalies. Kaip visada ir visur, žiūros taškų – ne vienas. Viena vertus, teatras atrodo apmiręs – negalime rodyti spektaklių, net repetuoti nėra saugu. Aktoriams susitikimas su publika, gyvo ryšio su ja mezgimas spektaklio metu yra nepaprastai svarbus. Kai kuriems sunku.
Kita vertus, teatras net labai gyvas – jo FB platformoje rodomi pokalbiai su Europos teatro žvaigždėmis, jau tvirtai įsitvirtinusiomis legendų panteone ar dar tik ateinančiomis į jį: Elmars Senkovs iš Latvijos (jis, beje, visai neseniai pas mus baigė statyti spektaklį „Varovai“, premjerą rodysime, kai bus galima susitikti), Agata Duda-Gracz iš Lenkijos (2021 m. pirmojoje pusėje ji atvažiuoja kurti spektaklio), Alessandro Serra iš Italijos, Jan Klata iš Lenkijos, Oskaras Koršunovas. Taip pat rengiame internetinę laidą, pažindinančią su teatre dirbančiais žmonėmis „Daugiau nei teatras“. Rudens pabaigoje į Vilnių turėjome atvežti O. Koršunovo „Mūsų klasę“, to padaryti nebepavyko. Vietoj to kvietėme spektaklyje vaidinančius aktorius skaityti žydų jaunimo autobiografinius tekstus, rašytus prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai dar atrodė, kad gyvenimas tik prieš akis (ačiū Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centrui už šių unikalių tekstų vertimą). Jei ne apribojimai, nežinia, ar būtume išvystę šią idėją.
Pertrūkio momentą priėmėme kaip galimybę įgyvendinti idėjas, kurioms nelikdavo laiko dėl labai aktyvios kūrybinės teatro veiklos. Kuriame teatro suvenyrų ir dovanų liniją, svarstome patys valdyti teatro kavinę, testuojame „patreono“ galimybes, naujiname jau atgyvenusį teatro tinklapį.
Darbo netrūksta, o ir bendra atmosfera nėra apokaliptinė. Vadovas susirinkimuose primena dirbti iš namų, jei reikia ateiti į teatrą – dėvėti kaukes ir nesibūriuoti. Rašydama galvoju, kad iš tiesų labai svarbu neeskaluoti panikos, pykčio, bejėgiškumo jausmų, to ir taip netrūksta. Reikia tiesiog daryti tai, ką įmanoma daryti, neįmanomus dalykus atidėti vėlesniam laikui, priimti apribojimus ne kaip pasikėsinimą, o kaip tai, kas jie ir yra – saugumą užtikrinančią priemonę.
Savo apsidairymą baigiu teatro vadovo Tomo Juočio mintimis, prašiau jo apibendrinti šį sustojimo laikotarpį: Šis karantino laikotarpis kitoks nei pavasarį, kai viskas buvo nauja. Šįkart atrodė, kad vėluojame sustoti. Lyg ir stabdai progresiją, žinai, kad tuoj bus įvestas karantinas, bet jo vis nėra ir nėra. Tad pradedi gyventi trumpais tikslais. Mūsų tikslas buvo pastatyti „Varovus“, turėti šį spektaklį paruoštą. Dabar tikslas, kad vasarį galėtume repetuoti, atvyks A. Duda-Gracz. Daug kas karantiną asocijuoja su neapibrėžtu, nesibaigiančiu laiku be aiškaus finalo. Atvirkščiai, man viskas atrodo labai aišku, jis tikrai pasibaigs ir optimistiškai žiūrint pavasarį ar jo viduryje susitiksime su žiūrovais. Dabar sustoję nieko neprarasime negrįžtamai. Jau nebesijaudiname, kad neteksime žiūrovų – pirmas karantinas parodė, kad jie pasiilgsta teatro. Pirmo karantino metu taip pat buvo daug diskusijų, koks bus teatras. Atrodė, ieškome vos ne naujos gyvybės formos. Bet, manau, sėkmingiausi tie, kas ruošiasi tikram sugrįžimui, bando išlaikyti gerą nuotaiką, gyventi be demoralizacijos, nes tai, kas svarbiausia, tikrai nesikeis. Teatras nesikeis – bus toks, koks ir turi būti. Jo dėmesio centre – žmogus. Visos visais laikotarpiais rašytos pjesės yra apie žmogų. Mūsų tikslas – nagrinėti jį, atverti taip, kaip neatvertų net chirurgas. Esminė teatro funkcija būti drąsiems, rodyti tiesą tik stiprėja. Pasaulinės svarbos dalykai sprendžiasi kiekvieno žmogaus širdyje. Pandemijos metu tai matome labai ryškiai.
Šiuo laikotarpiu ypač pradėjau jausti, kokį didelį potencialą turime kaip organizacija. Gal kartojuosi, bet tikslas, kad Klaipėdos dramos teatras būtų ta vieta, kurioje gera būti. Net jei žmogui nepatiks spektaklis, jo vakaras bus puikus. Esame arti reikšmingų kūrybinių procesų – atvyks A. Duda-Gracz, tikėtinas darbas su J. Klata. Yra ko laukti. Neabejoju teatru, jame dirba nuostabūs žmonės. Taip, karantinas sulėtina procesus, bet neišmuša mūsų iš vėžių.
Comments