Search

Fotografijų ir video kūrinių paroda „Party Loops“


Tekstas @ Tomas Pabedinskas

Nuotraukos @Kastytis Antanaitis



Sausio 7 d. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakultete atsidarė fotografijos ir video kūrinių paroda „Party Loops“. Neįprasta ekspozicija lankytojus kvietė į netradcinę, laikiną meno erdvę – fakulteto „virtuvėlę“. Šią neformalią erdvę užpildė keturių autorių darbai: italų menininko Fabrizio Fortini (aka Raphael Baldaya) ir Naujųjų medijų meną VDU studijuojančios Miglės Žilinskaitės fotografijos bei italų reporterio Samuele Pellecchia ir VDU Menų fakulteto absolventės Lauros Volkaitės video kūriniai. Nepaisant plačios parodos geografijos, visus joje pristatomus darbus sieja bendra tematika – vakarėliai, barų ir naktinių klubų gyvenimas.




Ką naujo galima atrasti tokioje, atrodytų, jau išeksploatuotoje tematikoje? Juk šiandien begaliniame neprofesionalios fotografijos sraute šventimas atrodo kaip banali kasdienybė, o techniškai tobula komercinė fotografija naktinius klubus parodo kaip iliuzinį niekada nesibaigiančių malonumų ir nuolatinės euforijos pasaulį. Nuotraukose įamžinta tamsesnioji pasilinskminimų ir bohemško gyvenimo pusė jau taip pat nebestebina net viduriniosios klasės miestiečių – ją prieš daugelį dešimtečių pradėjo fiksuoti ir „aukštojo“ meno dalimi pavertė kūrybinės fotografijos atstovai. Tačiau pastarieji turi savo alibi, neleidžiantį jų apkaltinti tiesiog prisidedant prie šiandieninio vaizdų pertekliaus. Menininkai neretai fotografuoja socialinę aplinką, kurios dalimi patys yra, ir pateikia asmeninius, kiekvieną kartą vis kitokius vizualius pasakojimus.


Ne išimtis ir parodos „Party Loops“ autoriai. Atsiribojęs nuo mėgėjiškos fotografijos paviršutiniškumo ir komercinių atvaizdų dirbtinio blizgesio kiekvienas parodos dalyvis perteikia savitą ir labai asmeninį santykį su fotografuojama aplinka. Fabrizio Fortini nespalvotos, paties autoriaus ant fotopopieriaus atspaustos nuotraukos pasakoja apie jo mėgstamo baro Milane lankytojus – „keistuolius“, kurie į gyvenimą žvelgia tartum filosofai ir laisvę nuo socialinių taisyklių randa artimų draugų rate. Miglė Žilinskaitė dideliais formatais atspaudė spalvotų fotojuostų atkarpas, kuriose įamžinti Vilniuje ir Berlyne vykę vakarėliai. Jos darbai primena trūkinėjančias atminties kilpas, kuriose ryškiai matomi tikrovės vaizdai susilieja su neteisingai eksponuotos juostos fragmentais ir įvairiomis analoginės fotografijos vizualinėmis „šiukšlėmis“. Panašią patirtį perteikia ir Lauros Volkaitės fotografijos, kurias jį keletą metų paprastu fotoaparatu fiksavo fotojuostoje, dirbdama tuomet alternatyviame Kauno klube „Lizdas“. Fragmentiški, techniškai netobuli kadrai videokurinyje susijungia į griežtos linijos neturintį pasakojimą, besitęsiantį nuo sutemų iki aušros, vedantį nuo naktinio klubo linksmybių prie užkulisių, vizualinės bei emocinės tuštumos ir vėl atgal. Netikėčiausią įžvalgą parodos tematikoje pateikia Samuele Pellecchia. Video medžiaga ir nespalvotos, poetiškos fotografijos jo darbe jungiasi į subjektyvų, bet įtaigų ir išraiškingą pasakojimą apie Egipto revoliucijos metu jos epicentre, Kaire, Tahriro aikštėje veikusią kavinę. Nors, pasak autoriaus, neskani kava ten buvo pilstoma į daug kartų išplautus plastikinius puodukus, tačiau kavinė tapo „jį priėmusią poilsio ir diskusijų vieta“. Ar ne tokio prieglobsčio, labiau nei linskmybių, ieškome ir taikos metu? Tik jo mums reikia pasislėpti ne nuo revoliucijos neramumų, o nuo kasdienybės nuobodulio ir netikrumo.