Search

Vilniuje baigėsi „Dramokratijos“ eksperimentai

Paskutinę balandžio savaitę Vilniuje, kultūros bare „Kablys“ vakarais buvo galima sutikti ne tik vakarėlius, bet ir teatrą mėgstančius žmones. Antrame aukšte esančioje aktų salėje balandžio 24–28 d. kasdien vyko šiuolaikinės dramaturgijos festivalio „Dramokratija“ eksperimentinių pjesių skaitymai.


Akimirka iš pjesės ,,Motinos ir jų sūnūs''

„Dramokratija“, prieš penkerius metus pati prasidėjusi kaip studentų eksperimentas, ne tik padėjo įsitvirtinti pjesių skaitymų žanrui, bet ir skatina lietuvišką dramaturgiją. Nuo trečiųjų gyvavimo metų, „Dramokratija“ organizuoja kūrybines dirbtuves, kurių rezultatus festivalio metu išgirsta susirinkę žiūrovai. Šiais metais „Kablyje“ pristatytos pjesės buvo tobulinamos kartu su švedų dramaturge, režisiere ir meno vadove AnnaLina Hertzberg.


Festivalį pradėjo šiemet kartu su kolegomis už spektaklio „Y: Alisa“ dramaturgiją „Auksinių Kryžių apdovanojimams nominuoto Mato Vildžiaus nauja pjesė „Motinos ir jų sūnūs“. Tai kamerinis kūrinys dviems aktoriams, žaidžiantis su teatro teatre žanru ir pasakojantis vyro, po motinos laidotuvių aplankančio savo buvusią žmoną, istoriją. Po skaitymų vykusioje itin gyvoje diskusijoje žiūrovai tarpusavyje ginčyjosi ar toks formatas tinka teatrui, ar geriau palikti filmams – kaip kiną kine. Ar gali būti vienas teisingas atsakymas kalbant apie meną? Ne, tad ir vieningos išvados nebuvo pasiekta, tik duota peno apmąstymams.


Irena Kunevičiūtė antrąją festivalio dieną pristatė interaktyvios pjesės eskizą „Nuo pradžių“. Tik dėl auditorijos įsitraukimo vystytis galėjusi pjesė pasiūlė nuo nulio sukurti naują valstybę, kurioje viską sprendžia jos piliečiai – žiūrovai. Ne ramiai sėdint klausytis, o judėti ir nuolat veikti skatinantis kūrinys sukėlė nemažai skirtingų nuomonių, kuriomis vėlgi buvo dalintasi – po skaitymų vykstančios diskusijos yra vienas iš išskirtinių „Dramokratijos“ bruožų. Pjesės autorė Irena ir režisierė Sigita Pikturnaitė gavo pluoštą pasiūlymų kaip patobulinti „Nuo pradžių“. Būtų džiugu, jei atsirinkus kas tikrai papildytų pjesę, ji taptų pilnaverčiu ir lietuviško teatro padangėje interaktyvumu išsiskiriančiu spektakliu.


Akimirka iš pjesės ,,Nuo pradžių''


Šiemet bakalauro studijas baigiantis aktorius Raimondas Klezys dirbtuvėse tobulino monopjesę, paremtą jo paties patirtimis. Kartu su režisiere Ieva Jackevičiūte Raimondas sukūrė dėmesį prikaustančią kelionę per žmogaus gyvenimą, į veiksmą taip pat įtraukiant publiką. Šis skaitymas sulaukė stovimų ovacijų, o pats Raimondas Klezys jį pristatys kaip savo bakalaurinį darbą, kurį dar bus galima išvysti „Kablyje“ gegužės 7 d.


Antrojoje „Dramokratijoje“ su vėliau spektakliu tapusia pjese „8 minutės“ dalyvavusi Dovilė Zavedskaitė, šiemet į festivalį grįžo su politiniu šaržu „Sniego senis besmegenis“. Lietuvos politikoje vykstančio, ne visuomet logika paremto, kišimosi į šeimos gyvenimą įkvėpta pjesė išsiskyrė stiliumi ir išraiška. Ir pjesės autorė, ir ją režisavęs Augustas Gornatkevičius teigė, jog šis kūrinys turėtų nuolatos augti ir atsinaujinti stebint Lietuvos politikos ritmą. Dauguma diskusijoje dalyvavusių žiūrovų autoriams sakėsi jau laukiantys kada pjesė taps spektakliu.

Festivalį užbaigė visiškas eksperimentas – dramaturgės Živilės Zablackaitės ir režisierės Loretos Vaskovos audiovizualinė instaliacija „Šimtas metų vaikystės“. Pačios autorės vėliau pasakojo, kad tinkamesnis pavadinimas būtų „Nostalgijos muziejus“. Susirinkusieji, keliaudami nuo vieno mp3 grotuvo prie kito, klausėsi dabartinių 30-mečių vaikystės prisiminimų – nuo Baltijos kelio ar ant kelmo pamatyto lavono su kontroliniu šūviu kaktoje iki pirmųjų kelionių be paso Šengeno zonoje. Klausytojai taip pat buvo skatinami sugrįžti į vaikystę ir ant sienos piešti, matuotis ūgį bei dalintis su dešimtuoju dešimtmečiu susijusiais savo prisiminimais. Prieš tai pjesės formatu LNDT organizuotose „Versmėse“ pristatyta idėja tapo visiškai kažkuo kitu, net ne teatriniu ar dramaturginiu dalyku. Tačiau autorės džiaugėsi pasiekusios tikslą – paskatinti žmones prisiminti mažus kasdienius dalykus iš vaikystės ir jais dalintis. Ar tai bus galutinis „Šimto metų vaikystės“ formatas – sužinosime ateityje.



Akimirka iš pjesės "Dulkėti veidrodžiai"


Taip baigėsi penktoji „Dramokratija“, jau spėjusi tapti itin laukiamu renginiu savo kelią pradedančių aktorių, režisierių ir dramaturgų tarpe. Po skaitymų nemažai žiūrovų ir autorių dėkojo organizatoriams ir prašė toliau tęsti šį lietuviškos dramaturgijos eksperimentą, kuris, deja, kartais atrodo, tik jiems ir tėra reikalingas. Tačiau juk visi dideli dalykai prasideda nuo mažų bandymų. Reikia tikėtis, „Dramokratija“ taip pat augs ir skatins augti su ja ne tik kuriančius teatrą, bet ir jį žiūrinčius.