Virginijus Kinčinaitis Tarptautiniame fotografijos simpoziume Nida' 19

Updated: Sep 23, 2019

Tekstas: Judita Paužuolytė

Iliustracija: Jolanta Vareikaitė

„Fotografija man yra neatsiejama nuo savasties patyrimo“, – sako menotyrininkas, teoretikas, dėstytojas bei knygų autorius Virginijus Kinčinaitis. Analizuodamas vizualiųjų medijų kryptį, jų aplinkybes bei reiškinius, Tarptautiniame Nidos fotografijos simpoziume jis visų žvilgsnį nukreips į vizualinių reiškinių migravimą įvairiomis medijomis laiko perspektyvoje.


Kokia tema ir kodėl pasirinkote kalbėti šiame Tarptautiniame Nidos fotografijos simpoziume?

______


Savo pranešime „Klodas Lorenas Redemption kontekste“ aptarsiu peizažo transformacijas nuo klasikinės tapybos iki kompiuterinių žaidimų grafikos. Kalbėsiu apie vaizdų migravimą (ypač man įdomi peizažo kelionė) po įvairias medijas – taip yra jau tūkstančius metų, tik medijos keičia viena kitą. Todėl išnykus fotografijai tie patys vaizdai persikels į kitas medijas, kaip ne kartą jau nutiko istorijoje, pavyzdžiui, peizažo vaizdui. Jo kilmė yra intermediali, t. y. jis nepriklauso nuo medijos, keliauja per jas – istorines, specialiai jam išrandamas. Tai gali būti freska, tapyba, analoginė ar skaitmeninė fotografija, 3D grafika. Man įdomu, kaip klasikinis peizažas per fotografiją persikelia į kompiuterinių simuliacinių žaidimų sąsajas.

Ką Jums asmeniškai (ne kaip profesionalui, bet tiesiog žmogui) reiškia fotografija?

______

Fotografija man suteikia galimybę pažinti pasaulį vizualiai, skatina vaizdinį mąstymą ir išplečia intuicijos galimybes. Mano asmenybės tapatumas neatsiejamas nuo dažnai atmintyje išnyrančių fotografinių vaizdų ir vis kitokio jų išgyvenimo, apmąstymo, išjautimo. Todėl fotografija man neatsiejama nuo savasties patyrimo.

Kiek nuotraukose Jums svarbi emocija?

______

Daugelį fotografijų išgyvenu emocionaliai, tiesiog ieškau tokių gilių išgyvenimų, kurie nuskaidrina gyvenimo suvokimą. Tai – išskirtinė fotografinio vaizdo galia, kadangi jis neretai gali būti vizuali stiprių, kartais nepakeliamų, sukrečiančių išgyvenimų ir emocinių sukrėtimų kapsulė. Ji atsiveria žvilgsniui ir nusviedžia jį į nelauktų, ribinių, anapusinių emocijų ir asmeniškiausių išgyvenimų pasaulius.


Kokios nuotraukos negalite pamiršti? Arba jei reikėtų išsaugoti tik vieną nuotrauką, kokią pasirinktumėte?

______

Nepaisant fotografinio universumo konteksto, fotografinis vaizdas visų pirma yra šeimyninio privatumo erdvė, labai asmeniškų išgyvenimų zona, ankstyviausias egzistencinis patyrimas. Todėl svarbiausi fotografiniai vaizdai susiję su šeimyniniu albumu ir jo sukeltais išgyvenimais. Man svarbi nuotrauka, kurioje su broliu stoviu prie lauko pakraštį žyminčio medžio. Tai buvo pirmas susidūrimas su fotografu, jo tiesiog išsigandome ir pabėgome. Matyt, saugojome savo sielas, žvelgdami į keistą aparatą jau per saugų atstumą.

Kokie elementai (įgūdžiai, talentai ir kt.) sukuria profesionalų fotografą? Ar to išmokstama?

______

Dabar fotografuoja visi, kursų – apstu. Tačiau fotomenininkų yra neįtikėtinai mažai. Nes fotografija yra labai sudėtingo vizualaus mąstymo, šlifuojamo visą gyvenimą, išraiška. Taip gimsta asmenybė, gebanti vizualų pasaulį interpretuoti unikaliai, atskleisti iki tol neregėtas jo reiškinių sąveikas. Išgyvenimų purtomose, sudėtingiausiose optinių nervų kombinacijose išnyra vaizdas, neprieinamas jokiam dirbtiniam intelektui. Tačiau gali būti kitas kelias – vaizdą užgrobiantis brutalus laukiniškumas, kuriam reikia žvėriškos ekspresyvaus gesto drąsos. Trečias kelias – ilgametės mokslinės fotografinio proceso studijos, kurių nušvitimuose išplėtojami konceptualiai pagrįsti vizualūs tyrimai. Visa kita – instagraminis vidutinybių planktonas.

0 views