Tekstas: Judita Paužuolytė
Nuotraukos: Aušra Volungė
Kukliomis ir jautriomis intelektualumo vibracijomis skambantis balsas tampa filosofinę prasmę turinčia melodija. Pokalbis – lyg sudėtinga muzikos kompozicija, kviečianti duetui žmogaus sąmonės stygas, o mintys tarsi tekanti kalnų upė, kurioje cirkuliuoja gyvybė ir skaidrumas. Kompozitorė, tekstų autorė, projektų iniciatorė bei neseniai premjeros sulaukusios muzikinės mitologinės dramos „Gentis“ muzikos autorė Ieva Marija Baranauskaitė.
Kaip praėjo muzikinės mitologinės dramos „Gentis“ premjera?
_
Premjera praėjo labai gerai. Mane visada labiausiai žavi žmonių susitikimai, kuriuose galiu stebėti, kaip vyksta gyvo bendravimo procesai, kokias pamokas šie susitikimai atneša, stebėti, kiek pasibaigus susitikimui, paaugai. Į juos kiekvienas žmogus atsineša dalį savęs, padovanoja kažkokią tik jam priklausančią paslaptį, kuri ir suteikia kūriniui gyvasties. Dėl paties atlikimo ir muzikinio turinio esu labai patenkinta. Per tiek laiko, kiek jo buvo, ir kiek padarėme, mano manymu, viskas praėjo itin sėkmingai. Kitas labai džiugus dalykas buvo tai, kad į pasirodymą atėjo netikėtai daug žmonių ir iš kurių sulaukėme puikių atsiliepimų. Visiems labai patiko muzika, po koncerto apėmė gražus ir šiltas jausmas, išėjome su mintimi, kad tęsime šio kūrinio gyvavimą ir išleisime albumą, kurio pristatymą kartu su pasirodymu padarysime Vilniuje. Jeigu viskas ir toliau taip klosis, bandysime jį parodyti ne tik sostinėje, bet ir kituose miestuose.
Mitologinėje dramoje „Gentis“ dalyvavo nemažai žmonių. Ar Tau tai buvo nauja patirtis?_
Mūsų tikrai buvo daug: džiazo muzikos grupė, styginių kvartetas, choras, solistai, apšvietėjas, garsistas, scenarijaus autorius, net šokėjai. Dar nesu vadovavusi tokiai didelei komandai. Buvau ne tik kompozitorė, atlikėja bei kuratorė, bet ir šiek tiek režisierė, tad reikėjo labai daug pastangų išlaikyti tiek detalų, tiek visuminį vaizdą. Kai esi atsakingas ne tik už atlikimą, meninę bei kompozicinę dalis, bet ir tam tikrus techninius, siužetinius sprendimus, atlikėjų laiką ir jo kokybę, turi didelę galią, o su ja tenka ir didelė atsakomybė už tuos žmones, muziką, žiūrovus, už tai, kokią formą tai įgaus ir kokį suformuos turinį.
Aš premjeros dieną vargiai atsimenu, bet turiu išlikusį jausmą, kad nepaisant šio milžiniško komandos dydžio buvo labai gera: visi buvo be galo kantrūs, susikoncentravę ir rūpinosi vieni kitais kaip tik galėjo. Tai yra gražiausia, kas tokiuose susitikimuose gali gimti, man tai labai svarbu ir išlieka ilgai - tarsi nauja spalva, kurią saugau kaip dovaną. Juk tokiose situacijose visada yra grėsmė susipykti, pratrūkti, dėl didelės įtampos visi būna kaip įtemptos stygos: tarsi skamba gražiai, tačiau bet kada gali nutrūkti. Visi turi didelę atsakomybę ir įdeda daug darbo – šios aplinkybės pradeda veikti žmogų.
Kaip gimė šios mitologinės dramos siužetas?
_
Man labai patinka šio kūrinio scenarijus, jis tiek daug apima, senas kaip žemė, tačiau kartu ir be galo aktualus. Arūno Kazlausko tekstas ir ištraukos iš indų mitologinio epo „Bhagavadgita“ šiame kūrinyje įdomiai siejasi. Tai – tarsi lietuvių mitologijos ir indų filosofinių idėjų samplaika: pirmoji sukuria formą, o antroji įprasmina ją turiniu. Siužetinė linija paremta lietuvišku Sovijaus mitu. Lietuvių tautosakoje mitas yra retenybė, dominuoja pasakos, kurios yra paprastas ir buitiškas žanras, palyginti su minėtu mitu ar legenda. Jis savyje talpina daug daugiau sluoksnių ir prasmių.
„Sovijaus“ mitas pasakoja apie žmogui kilusius klausimus, kurie jame sukuria vidinį konfliktą: kiek mes priklausomi nuo aukštesniųjų jėgų? Ar dievams paskirta auka ir yra ta sąlyga, nešanti laimę? Kiek žmogus pats gali valdyti savo likimą? Sovijaus mite dievai už bausmę atima iš žmonių šviesą, vyriausiojo krivio paskatintas kalvis nukala naują saulę, kurią dievai paslepia požemio karalystėje. Tuomet šie žmonės suabejoja, ar verta ryžtis stotį į kovą prieš tokią didybę, ar žmogus nėra per menkas pasipriešinti tokiai jėgai? Šioje dalyje labai pasitarnavo perkeltinės prasmės „Bhagavadgitos“ tekstai, juose yra daug momentų, kalbančių, jog tamsa būtina, norint patirti šviesą, tarytum įveikdamas savo baimes - peržengiu slenksčius, o peržengus, ateina suvokimas, kad galiu viską. Tai – taip pat savotiška auka, bet ji įgauna visai jau kitą, gilesnę, prasmę. Tad toliau, sekant „Sovijaus“ mito vingiais, žmonės išdrįsta leistis į požemių karalystę ir galų gale atkovoja saulę, kurios jau niekas iš jų negali atimti, nes jeigu žmogus sugeba viduje nuveikti didesnius darbus negu žemiški dalykai, susitikti akis į akį su savo paties tamsa ir joje radus šviesą – sugrįžti, jis tarsi tampa lygiaverčiu partneriu aukštesnėmis jėgomis. Galbūt čia ir glūdi šaknys to posakio: „savo likimo kalvis“.
Šios dramos muzika yra labai įvairiapusė, įtraukti įvairūs instrumentai ir stiliai. Ar taip numatei nuo pat pradžių?
_
Kadangi myliu ryšius tarp menų ir apskritai holistinis pasaulio suvokimas yra mano gyvenimo pagrindas, tarpdisciplininis menas jungiantis teatrą, muziką, literatūrą, šokį ir neprisirišimas prie žanro yra viena iš mano kūrybos taisyklių. Tai nereiškia, kad būtinai reikia viską visuomet panaudoti, tai daugiau reiškia, kad jei aš norėsiu panaudoti, tai leisiu sau rinktis iš visko, iš ko tik norėsiu rinktis. Tas saugumo ir savęs nevaržymo jausmas kūryboje man labai svarbus. Čia panašiai kaip su vaiku: jei leidi rinktis bet kurį pasaulio žaislą, jis greičiausiai pasirinks savo nupešiotą meškiuką, bet jei tik ką uždrausi, jam būtinai norėsis būtent to uždraustojo.
Mėgstu šiuolaikines priemones derinti su visai paprastais dalykais, tarsi įdėdama truputį to, ką labai noriu pasakyti, po to galvoju apie tai, kaip tai pasakyti. Nes nuklydus į per aukštas kategorijas tarsi pastatai nuostabų bokštą, bet jame pamiršti įrengti laiptus, taip jis tampa niekam neįdomus, o žmonės, pavargę užversta galvą žiūrėti į aukštumas, išsiskirsto. Čia kaip iš tų lakūnės laiškų: „Luno-Parkas“ yra stebuklas su planetų karuselėmis, kometų tirais, susiduriančiomis žvaigždėmis, svaiginančių nuolydžių ir pakilimų rusiškais kalnais, bet kartais atsitinka taip, kad tenka uždaryti „Luno Parką“, ir galbūt tik dėl to, kad nebuvo žiūrovų.“
Dėl to aš į kūrinį norėjau įpinti įvairiapusės patirties: nuo visiškai šiuolaikinės akademinės muzikos, avangardo, džiazo, improvizacijos iki plačiajai publikai artimesnių stilių kaip popmuzika arba roko elementai. Galiausiai kūrinys toks ir išėjo: jame yra ir elektronikos, ir popmuzikos, operos elementų, klasikinės muzikos, džiazo, improvizacijų, instrumentinių epizodų ir chorui skirtų vietų. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai – kažkoks koliažas, vis dėlto man tokia stilių sintezė yra visiškai įprastas kūrybos principas.
Tikiu, kad kūryboje svarbu turėti visą paletę spalvų, o kaip jas derinti ir kokias iš jų pasirinkti, padiktuoja vidinė klausa, širdis ir patirtis. Ir iš tiesų, ši patirtis kiekviename žmoguje yra unikali, apibendrinanti visą tai, kas artima ir tolima. Dėl to, jei tik nesukčiauji ir išties pasitiki savo vidine klausa, iš to viso stilių kratinio gimsta naujas unikalus stilius, kuris ir yra tas tavo veidas. Manau, kad tokį veidą turi kiekvienas kūrėjas.
Svarstau: gili siužetinė linija, pamąstymai, tad turėjo būti labai įdomu kurti muziką...
_
Prieš kurdama muziką, aš prieš akis privalau turėti istoriją ar vaizdą. Tai gali būti jausminė dinamika arba geometrinė figūra, nesvarbu, bet man būtinai reikia šio horizonto priešaky, kad visuomet galėčiau pasitikrinti, jog einu teisinga linkme. Pavyzdžiui, „Genties“ atveju aš labai ilgai nagrinėjau siužetą, analizavau literatūrinę pusę. Netgi vizualiai piešiau grafikus, emocinės dinamikos linijas. Po ilgų apmąstymų mano horizontu tapo rastas dualumas: dangaus ir žemės, žmonių ir dievų, tamsos ir šviesos, vyro ir moters, dvasinės ir žemiškos pasaulio pusių. Radus dalykus, kurie man artimi ir kuriuos gyvenime ir taip nagrinėju, šia medžiagą susiejau su savimi. Kai jau turėjau horizontą, pradėjau galvoti apie instrumentus, kad galbūt toje Dievų ar kosmoso pusėje jie turėtų skambėti mistiškiau, garsų skambesys – ne taip lengvai atpažįstamas ir nepačiupinėjamas. O žmonių pusėje – atvirkščiai, tembras turėtų būti medinis, švelnus, akustinis, tarsi eitum mišku. Lipdžiau piešinį, suvokimą, daug svarsčiau, kaip tą dualumą perteikti ir atspindėti visose melodijose, instrumentų pasirinkimuose, solistų partijose ir t. t. Tik tada, kai turėjau visą istoriją viduje, pradėjau kurti muziką.
Kurdama aš visiškai savęs neriboju ir nevaržau niekuo - nei instrumentų skaičiumi, nei stilistikomis. Galbūt dėl to man teko iš dalies ir režisierės vaidmuo, nes kūrinyje yra daug muzikinių momentų, tarpų, atkarpų, kuriose nėra konkretaus teksto, bet pasakojimas vyksta toliau. Kiekvienas ritminis elementas, melodinė linija, instrumentas turi savo paskirtį siužeto vingiuose – lyg muzika tam tikra prasme būtų dar vienas veikėjas.
Studijuodama rašiau labai daug analizių, bet turiu tokią taisyklę: kol kuriu, visiškai negalvoju analitiškai; tik sukūrusi leidžiu sau atsitraukti ir peržiūrėti viską racionaliu žvilgsniu, lyg iš šono. Tokios kaip dvi kūrybos stadijos - turinyje yra begalinė laisvė, o pabaigusi kūrybinį procesą viską užfiksuoju ir apibrėžiu, kad gimęs turinys įgautų formą. Vienas mano be galo mėgstamas mokslininkas Frankas Chesteris yra pasakęs: „Kiekviena forma ar pavidalas turi savo priežastį, kiekviena priežastis turi savo formą“. Taip, kaip žmogaus veide atsispindi gyvenimas, jo juoko arba pykčio raukšlės, taip ir mano kūrinių struktūras formuoja turinys.
Ieva, ar gali sakyti, kad jau pažįsti save kaip kompozitorę?
_
Man kiekvienas kūrybinis procesas yra naujas nuotykis, dėl to jis ir patinka. Niekada nežinau, kaip baigsis. Iš pradžių kiekvieną kartą atrodo, kad tai yra taip žavinga... Po to, žinoma, susiduriu su įvairiais etapais. Kiti kompozitoriai griežtai apibrėžia įvairiausius dalykus (kokius instrumentus naudos, dermes, intonaciją, trukmę ir pan.) ir tik tada pradeda kurti. Man toks būdas procesą daro dirbtiną ir prarandu ryšį su savimi.
Aš stengiuosi palikti atviras erdves, kuriose seku tik savo nuojauta, pasitikėdama kosmosu sudėlioju nebent atraminius taškus.
Aš stengiuosi palikti atviras erdves, kuriose seku tik savo nuojauta, pasitikėdama kosmosu sudėlioju nebent atraminius taškus. Improvizacija yra vienas iš būdų save pažinti. Gal todėl, kad esu labai daug dirbusi su džiazo muzikantais iš įvairių pasaulio šalių ir grojusi tokiuose koncertuose, kai prieš pasirodymą neturi jokios medžiagos ir supratimo, kas nutiks scenoje. Dažniausiai susitikus pirmą kartą nieko kita nebelieka, kaip klausytis visu kūnu ir siela savęs, kitų ir to, kas tarp mūsų nutiks – pagauti tai, kas tvyro ore, ir viską apibendrinus per mažiausią sekundės dalį paversti muzika. Ši patirtis pasitarnavo ir „Gentyje“ – bendram vaizdui matyti, muzikai jausti ne kaip konkrečių ritminių išraiškų, bet kaip sakinių ar tiesiog kalbos.
Klausaisi ir pradedi matyti viską formomis. Jos nebūtinai muzikinės – ir jausminės, ir atmosferinės. Šis principas veikia tik tuomet, kai esi absoliučiai pasinėręs į tą momentą, su savimi sąžiningas ir laisvas žengti į bedugnę, žinodamas, kad džiaugsiesi tuo kryčiu, net jei staiga ir neišaugs sparnai. Tai – jausmas, kai visiškai nebijai suklysti ir esi be jokio lūkesčio. Ir turbūt ne vienas menininkas paliudytų, kad sunkiausias kūrybos momentas, dar vadinamas menininko kančiomis, yra likti sąžiningam su savimi, kai nerandi minties ir linksti prie paprastesnių sprendimų. Kyla vidinis konfliktas: tarsi supranti, kad negali taip daryti, nes tai nėra sąžininga, tai – tiesiog paprasčiau. Bet išeities taip pat nematai, o jos gi visuomet norisi čia ir dabar. Susitaikęs su šia situacija ieškai toliau. Kai šis etapas praeina, atsikvepi, nes žinai, ką toliau daryti, ir neabejoji dėl sąžiningumo sau. Nes kurti gali tik tuomet, kai tikrai žinai, kad tai, ką darysi, yra tai, ką tu nori daryti. Kadaise skaičiau tokią istoriją, kurios moralas buvo toks: „Jei nežinai, ką daryti, atsisėsk ir išgerk puodelį arbatos“.
Improvizacija gali būti ir gyvenimo būdas – būti maksimaliai vedamam intuicijos. Kiek improvizacijai leidi pasireikšti ne tik kūryboje, bet ir gyvenime?
_
Improvizacija – tokia sritis, kurią tiek gyvenime, tiek mene galima apibūdinti kaip reiškinį, neturintį taisyklių, tačiau turintį tam tikrą dėsnį. Kažkada kalbėjome apie tai su vienu gitaristu. Jis dalinosi pastebėjimu, jog grojant jam kyla įvairių idėjų, bet improvizacijos metu jis nespėja jų perkelti į instrumentą, nes tarsi viskas vyksta per greitai. Diskutavome, kiek gi gyvenime jam pritrūksta laiko priimti spontanišką sprendimą. Kiek jis bijo, kad jis bus teisingas ar neteisingas, ir kiek greitai sugeba reaguoti į kito žmogaus dalyvavimu pakeistą kryptį? Visa tai yra pagrįsta tuo pačiu principu: nuolatos esi vedamas intuicijos ir turi klausytis, atitinkamai reaguoti, pajusti ir priimti kitą žmogų taip, kaip pats save – tik tuomet nepritrūksi laiko. Improvizacija yra laike apribotas dalykas, neturintis jokių taisyklių, nes kiekvieną sekundę situacija yra kitokia, belieka mokytis kuo greičiau ją perprasti, o tai galima daryti ne tik muzikoje, bet ir gyvenime.
Improvizacijos taisyklė yra atsisakyti visų ankstesnių taisyklių, modelių ir tokios vaiko būsenos priimti gryną momentinę patirtį bei reakciją į ją. Muzikoje man lengviau negu gyvenime, nes ten tu tarsi nesi tu – esi tarsi transliuotojas, mediatorius... O gyvenime taip atsisieti nėra lengva, pradeda maišyti racionalus protas, kuris linkęs struktūruoti, analizuoti bei remtis ta taip nepageidaujama retrospektyvia patirtimi. Iš vaiko virstant suaugusiu atsiranda vidinių blokų, patirčių, kurių reikia atsikratyti, jas ignoruoti, perdirbti.
Improvizacijos sėkmė gyvenime – kiekvieną dieną būti švariam kaip popierius, ant kurio gali užrašyti naują, dar niekur negirdėtą sakinį. Palaikyti šią švarą ir įsisąmoninti, kad nieko iš anksto neprisiruoši, yra sunkiausias uždavinys.
Improvizacijos sėkmė gyvenime – kiekvieną dieną būti švariam kaip popierius, ant kurio gali užrašyti naują, dar niekur negirdėtą sakinį. Palaikyti šią švarą ir įsisąmoninti, kad nieko iš anksto neprisiruoši, yra sunkiausias uždavinys. Viena iš mano taisyklių teatre ar dirbant su vaikais – ateiti į klasę neturint išankstinio plano, nes niekada nežinau, kokie bus vaikai, kas jiems tuo metu bus svarbu ir koks šį sykį bus mano vaidmuo. Kaip tik šio betarpiško santykio su pasauliu iš vaikų daugiausia ir galima išmokti – jie ne svarsto, o kaip jaučia, taip ir daro. Kuo labiau tampi suaugęs, tuo dažniau kiekviename žingsnyje įsijungia racionalus protas, nes pasaulis vis dėlto linkęs viską riboti taisyklėmis bei dėsniais. Ši racionalaus proto refleksija ir yra didžiausias trukdis improvizacijai. Gyvenime stengiuosi remtis tikėjimu, kad net ir elementariausi dėsniai gali kada nors nesuveikti, tad teiginį visuomet palieku penkiasdešimčia procentų atvirą, turėdama omenyje, jog yra didelė tikimybė, kad jis – tiesiog nepagrįstas.
Kaip manai, kas sudėtingiausia dirbant komandoje?
_
Dirbant komandoje yra be galo daug svarbių dalykų. Vienas iš jų, žinoma, susikalbėti, suprasti vienas kitą. Pavyzdžiui, teatre kompozitorius, šviesų dailininkas ir režisierius, galima sakyti, šneka skirtingomis kalbomis, Jei šviesų dailininkas tamsą laiko šviesos nebuvimu, režisierius gali tai laikyti sunkiais žingsniais, o kompozitorius, pavyzdžiui, spengiančia tyla. Būna taip, jog šie įvaizdžiai vienas kitą papildo ir visi trys sutaria, kad būtent tai ir yra tamsa. Tai šiuolaikiniame pasaulyje vadinama svajonių komanda, tačiau šie dalykai – neapčiuopiami, nes menas, kartu ir bendravimas, yra platesnė išraiškos priemonė nei verbalinė. Sąvokos, kurias mes vartojame tam tikriems dalykams išreikšti, yra ribotos. Mes visi nuo gimimo mokomės tos vienintelės komunikacijos priemonės – kalbos, kad save išreikštumėm ir suprastumėm vienas kitą. Tačiau dažnai būna, kad tas pats žodis dėl skirtingos intonacijos įgauna daug prasmių.
Kažkada nagrinėjau kalbą ir per muzikinę prizmę. Ši garsinė struktūra iš visų meno rūšių yra artimiausia muzikai: kiekvienas žodis turi ritminį piešinį, intonacija – garso aukštį. Kalba taip pat, kaip ir muzika, turi emocinį krūvį, kurio egzistavimas paverčia žodį kažkuo daugiau nei struktūra. Tačiau kalba tarsi įpareigoja sukonkretinti abstrakciją ir sudėti viską į sakinius. Ir kartais būna, kad iki galo nesudėliojęs eilučių, formų, pabrėži ne tą dalyką, kuris iš tikrųjų yra esminis. Kartais pasiseka, kaip minėjau pavyzdyje, kad žmonės vartoja tas pačias sąvokas kažkokiems dalykams apibūdinti, bet juk dažnai taip ir nebūna. Manau, kad komandiniame darbe šie dalykai labai svarbūs sklandžiai proceso tėkmei.
Kažkada galvojau, kad iš tikrųjų yra labai lengva kažką daryti vienam, nes turi viziją ir darai taip, kaip tu ją matai, be jokių trukdžių ir nuklydimų. Bet man tai yra absoliučiai neįdomu. Aš manau, kad geriausias būdas atrasti tą mangų lietų arba kitaip tariant tai, kas tau skirta vaikščioti kaip labirinte zigzagais, nes dažniausiai iškeltas tikslas nėra tai, kur link tau reikia eiti. Jis tik tam, kad tu iš viso eitum, o po to jau už kiekvieno kampo slypi stebuklas. Mano tikslas būnant mene yra susitikti su žmonėmis, lavinti viduje jutiklius ir neišlavintas sritis, o visa kita – nuotykis, kuris kiekvieną sykį nustebina, šio nustebimo ir laukiu.
Ką manai apie šių dienų atvirumą? Ar turime atvirumo priešų? Kas jie?
_
Šia tema turiu kiek dviprasmišką nuomonę. Nepaisant to, kad tai laikau didele vertybe ir džiaugiuosi vis atviresne visuomene, jaučiu ir tam tikrų grėsmių, neidentifikuojamų ir nematomų priešų, kurie trina rankomis, nes dėl populiarėjančios šios temos jie darosi vis mažiau pastebimi. Šiuolaikinėje visuomenėje nuoširdumas, atvirumas nebėra kažkas ypatinga – tai tapo populiaru. Iš pirmo žvilgsnio žiūrint reikėtų džiaugtis.
Bet viskas, kas peržengia tą slenkstį ir tampa mada, praranda savo šaknis ir pradeda irti. Aš manau, kad kaip ir improvizacijoje, čia didžiausias priešas yra tai, kad mes stengiamės apibrėžti nuoširdumo ir atvirumo sąvokas. Eskaluodami šią temą, mes leidžiame sau spręsti, kas yra nuoširdumas ir atvirumas. Ne veltui yra sakoma, kad gerus darbus reikia daryti tyliai. Iš vienos pusės tai, kad žmonės kalba apie problemas ir neša jas į paviršių, yra gerai, iš kitos pusės, visos apkalbėtos temos pavirsta šablonais, kurie apriboja galimybes egzistuoti kitiems dalykams ir problemoms.
Tarsi viskas suskirstoma į kategorijas. O būtent šis suskirstymas ir dėsniavimas duoda neigiamą efektą. Taip atsiranda tokių dalykų kaip, tarkim, veganas ir neveganas, sveika ir nesveika gyvensena, tolerancija ir nepakantumas. Suskirstymas gal ir būtų nieko tokio, bet tokiu būdu nuoširdumas ir atvirumas tampa preke. Sukomplektuotas ir sudėliotas kažkokiu pavidalu jis praranda gyvybę, galimybę keistis, dingsta visos jo variacijos.
Kai stebiu savo amžiaus žmones, vienu metu ir džiaugiuosi, ir nerimauju. Pavyzdžiui, jei esi tolerantiškas ir dvasingas žmogus, tai greičiausiai vasarą – banglentės, žiemą – snieglentės, laikysi net kelis šunis iš prieglaudos, nevalgysi mėsos, gal net būsi veganas, kalbėsi pagrindinėmis nuomonių formuotojų (vadinamųjų influencerių) temomis, praktikuosi kokią nors meditaciją, būsi be galo kūrybiškas ir į viską žiūrėsi tik pozityviai. Visi tai atskirai paėmus yra nuostabu, bet tai tarsi virsta šablonu, kuris nebeturi priežasties.
Kūrybiškumas yra apibrėžtas, supakuotas ir pateiktas kaip prekė. Tai formuoja gėrio kaip prekės standartą, į kurį nepatekusioms variacijoms nebelieka vietos. Paradoksalu, kad būtent tai ir žudo kūrybiškumą, nes turint vieną bendrą modelį, nebelieka daug individualių, autentiškų modelių, nebėra poreikio išradinėti dviratį iš naujo. O būtent ne išradimas, o pats išradimo procesas daugiausia ir atneša rezultatų. Man pačiai kartais būna baisu, kad pamesiu visa ko priežastį, turiu nuolatos pasitikrinti, ar tai, ką darau yra mano, ar kieno nors kito, ar aš turiu savo asmeninį argumentą šiai minčiai, idėjai, ar plaukiu pasroviui, po truputį prarasdama save? Minėtas kategorizavimas naikina gebėjimą pačiam reflektuoti kiekvieną sekundę.
Kai buvau Indijoje ir stebėjau, kaip milžiniškame chaose tūkstančiai mašinų, motociklų, sunkvežimių ir mažų vaikų vienu metu gatvėje be šviesoforų ir jokių reguliavimo prietaisų niekada nesusiduria, o eismas –intensyvus, supratau vieną dalyką: žinojimas, kad galėsi važiuoti, kai užsidegs žalia šviesa ir reikės sustoti, kai užsidegs raudona, nuima atsakomybę kiekvieną kartą situaciją įvertinti iš naujo. O kuo mažiau tokių situacijų, tuo mažiau ir gebi jas įvertinti. Šablonas atima galimybę suprasti reiškinio esmę ir pačiam prieiti prie išvadų. Tam, kad suprastum, turi tai patirti. Suklasifikuoti, apibrėžti veiksmai ir mintys atima galimybę patirti.
Atvirumas šiais laikais įgavo didelę grėsmę apskritai neegzistuoti, nes dėl besiformuojančių modelių mes prarandam įrankius dalyvauti standarto ar apibrėžtos situacijos neatitinkančiuose scenarijuose. Pavyzdžiui, kai blogai jautiesi ar tiesiog nori apsiverkti ten, kur visiems labai smagu. Žinoma, čia yra ir tam tikro etiketo aspektai, bet pati esmė yra atsirandanti nelaisvė. Šiuo metu esu labiau linkusi apie tai išvis nešnekėti, nes šnekėdama įsitraukiu į tą patį žaidimą: teigdama kažkokius dalykus, pradedu juos struktūrizuoti, klasifikuoti, dėlioti, kas gerai ir blogai. Tuomet suprantu, kad, ko gero, didžiausias darbas, kurį galiu padaryti, – tiesiog patylėti. Juk iš tiesų kiekvienas turi vidinį kompasą ir tik Dievas žino, kaip ten kam skirta.
Kaip manai, ar menininkai yra jautresni aplinkai? Sakei: „Klausyti žmogaus sielos, o ne žodžių“...
_
Aš manau, kad kiekvienas žmogus šį gebėjimą gimdamas su savimi atsineša į pasaulį. Galbūt menininkai yra jautresni tik dėl to, kad jų profesija neleidžia jiems šios savybės pamiršti, dar daugiau – jie priversti šį gebėjimą nuolat puoselėti ir ugdyti. Kai susiduri su pasauliu, gerais ir blogais dalykais, kyla klausimas, ar pavyks išsaugoti tą jautrumą kiekvienoje situacijoje, kiekvieną sekundę, ar pavyks išlaikyti tą visišką konteksto ar išankstinės nuostatos neturėjimo būseną, ar atvirkščiai – užsiauginsi sienas aplink save, kurios apsaugos nuo sunkių ir gilių išgyvenimų, bet kartu atims galimybę ir patirti džiaugsmus. Šį pasirinkimą daro ir ne vieną kartą kiekvienas žmogus, visai nesvarbu, ar jis – menininkas ar ne.
Menininkai tiesiog stengiasi šią sritį saugoti ir lavinti, nes ji yra reikalinga darbui. Jau užsiminiau, kad žodžiai ir kalba ne visuomet atspindi vidines būsenas, pavyzdžiui, man sunku žodžiais apibrėžti daug dalykų, tad džiaugiuosi turėdama muziką. Klausydamasi žmogaus sielos (arba tų pačių žodžių, bet ne racionaliai, o įvertindama tarsi kitus požeminius kriterijus) išgirstu ir suprantu daug daugiau negu klausyčiausi tik žodžių.
Kaip vystėsi Tavo pasaulėžiūra?
_
Mano pasaulėžiūra formavosi nuosekliai nuo vaikystės. Aš niekada neturėjau didelių pertraukų ar didelių atsimerkimų gyvenime. Manau, kad tėvai turėjo ir turi tam didžiausios įtakos. Jie – be galo apsiskaitę, giliai gyvenimo ir anapusybės reiškinius analizuojantys žmonės. Nuo mažens jų dėka turėjau galimybę kaip lygi su lygiais diskutuoti įvairiais gyvenimo klausimais, kurių man kildavo nemažai. Mano tėvai turi labai stiprių vertybių, tačiau jų man niekada nepiršo, leisdavo pačiai patirti, pasirinkti ir atrasti prasmes. Manau, kad daug dalykų iš jų perėmiau, bet ne dėl to, kad taip buvau mokoma, o dėl to, kad jie niekada nesugriovė savo autoriteto, visuomet buvo ir tebėra tas pavyzdys, į kurį norėčiau būti nors truputį panaši.
Jie taip pat yra mano didžioji biblioteka, kurioje bet kokiu klausimu galiu gauti ne atsakymus, o nuorodą, kur jų ieškoti. Su jais visuomet galėjau ir galiu aptarti visas savo patirtis, filosofinius klausimus, jie man visuomet pasakydavo šiek tiek daugiau negu aš galėjau suprasti – tai likdavo kaip sėkla, neatvertas dalykas, kuris laikui bėgant formuodavosi, aiškėdavo, kol galiausiai savo gyvenimu patirdavau atsakymą. Mano tėvų auklėjimo pagrindas buvo statomas ant prasmės paieškų, amžinų, o ne apčiuopiamų dalykų. Pavyzdžiui, jei man kažkas nesisekdavo, tai nereikšdavo, kad turiu pradėti daryti taip, jog sektųsi. Žinodavau, kad galbūt tai – kelias suprasti, kaip būti geresniu žmogumi. Kad ir kas mano gyvenime atsitiktų, dingtų ar nepasisektų, aš visuomet turėjau šią išeitį.
Šiuose nepajudinamuose abstrakčiuose ir kartu saugiuose rėmuose po truputį gilinausi į gyvenimą. Skaičiau labai daug įvairios literatūros, susipažinau su įvairiomis religijomis, labai mėgstu pasakas. Ir vis dėlto vis dar galiu pasakyti, kad ir kiek aš įvairiais rakursais besigilinčiau į įvairius klausimus, vis tiek negaliu ir turbūt negalėsiu jų pranokti. Turėjimas greta tokius nepajudinamus autoritetus (o nepajudinami jie ne dėl to, kad aš nemėginau jų judinti, o dėl to, kad jie išties už mane visa galva aukštesnio sielos ūgio) davė didžiausią postūmį siekti svajonių. Ir aš manau, kad tos patirtys, kurios gyvenime atsitinka, pavyzdžiui, aplankius neapsakomai sėkmei arba ištikus nelaimei, veda tolyn į tą klausimų kelią, kuris yra tik apie tai, kaip tuo pasidalinti su kitais. Jei tai nelaimė, paversk ją neįkainuojama patirtimi ir pasidalink su kitais, jei tai sėkmė taip pat tiesiog pasidalink su kitais. Dėl to turbūt ir įdomu man tie tarpdisciplininiai dalykai. Tarsi savyje nešiočiausi kažkokį didesnį uždavinį nei tiesiog sukurti muziką, kažkam pagroti ar išleisti albumą. Šiame uždavinyje muzika yra tik kaip įrankis, kurio pagalba galiu daryti tuos dalykus, kurie iš tikrųjų man atrodo svarbūs ir kurie man turi daug gilesnės bendražmogiškos prasmės.