Tekstas: Agnė Zėringytė
Nuotraukos: Eglė Cimalanskaitė
Žmogus (Homo sapiens) – dvikojis primatas, priklausantis hominidų šeimai ir žinduolių klasei. Manoma, kad šiuolaikinis žmogus atsirado Afrikoje prieš 140 – 280 tūkst. m. (šaltinis Vikipedija)
Kas yra žmogus? Kaip jis funkcionuoja? Ką galvoja? Kaip veikia? Kaip mechanizmas ar kaip organizmas?
I scena
Gatvė sadistiškai apmėtoma sniego gniutulais iš dangaus. Deja, klimatas pakankamai atšilęs, kad sustingusi vandens masė neišlaikytų savo pavidalo ant įkaitusio nuo Homo sapiens pėdų šaligatvio. Čia stovi žmogus. Patinas, maždaug 1,89 m. ūgio, tvirto sudėjimo. Prisitaikęs prie netikėtai užklupusių šaltų orų, apsirengęs pakankamai šiltai, kad neištiktų lėta ir kankinanti mirtis. Žmogus stovi ir žiūri. Į ką žiūri žmogus? Ką galvoja žmogus? Labiausiai įtemptą, kulminacijos tašką siekiančią mąstymo akimirką, vyro mintis pertraukia kitas, moteriškos lyties individas, pasirodęs priešais. Vyras ištiesia ataugą, vadinamą ranka, ir palaukia, kol nukrenta keletas sniego atplaišų ant delno.
-Sninga xanax‘u,- nusišypso merginai ir lyžteli delną.
Žmogus neteisus. Iš dangaus nekrenta trumpo veikimo raminamieji vaistai. Iš dangaus leidžiasi viena iš kritulių formų – sniegas.
II scena
„Aš galiu skristi!” surinka jis ir iššoka pro langą. Ji kurį laiką dar žiūri į plevėsuojančias kambario užuolaidas. Medinėmis grindimis nuaidi sunkūs žingsniai, virtuvėje spragteli elektros jungiklis. Iš čiaupo keletą minučių be perstojimo ir trukdžių teka vanduo. Gurkštelėjimas. Stemple žemyn nurieda gurkšnis.
Jis grįžta. Ji žino tai iš laiptinėje aidinčių žingsnių. Atsilapoja durys, kambariu žliugsi vandens prisisunkę kiauri batai. Ji įdėmiai klausosi virtuvėje. Jis perlipa per palangę, surinka „Aš galiu skristi!” ir iššoka pro langą.
Ji prisidega cigaretę, uždaro langą ir išjungia šviesą. Kambarys tarsi tanklaivis šalia Grenlandijos krantų nuskęsta tamsoje. Vėl pikti ir staigūs žingsniai laiptinėje. Prasiveria laukujės durys, kambarį perrėžia aštrus geltonos spalvos ruožas. Jis greit perbėga per patalpą, jos net nepastebėdamas, atlapoja langą, surinka „Aš galiu skristi!” ir iššoka.
Atsidūsta, užgesina pusiau surūkytą cigaretę ir sunkūs žingsniai nuaidi miegamojo link. Ji atsigula, lovoje užimdama labai nedaug vietos, kaip ir buvo įpratusi. Žingsniai, durys, palangė, girgždantis lango rėmas, „Aš galiu skristi!”. Ir tai kartojasi. Paromis, savaitėmis, mėnesiais, metais. Prieš užmerkdama akis, ji dar suspėja sugauti vieną mintį, kuri galėjo taip lengvai praskrieti kartu su lavina. Būtų gerai, jei jis nors akimirkai stabtelėtų ir gurkštelėtų vandens.
III scena
Nors žmogų galima laikyti padaru, varomu pirminių, primatiškų instinktų, tačiau šalia alkio, noro daugintis ir saugumo troškimo, išryškėja ir tam tikras jausminis pagrindas kaip motiniškas instinktas, konkurencija ir pyktis. Keistas žmogaus bruožas – jausti tiek fizinį skausmą, sukeltą tam tikrų sužeidimų, tačiau taip pat pastebimas ir vidinis skausmas.
Jis visą vakarą žiūrėjo pro langą, nekrustelėdamas nė vieno raumens, kartais prisiversdamas sumirksėti. Jautė skaudantį užpakalį ir nugarą, bet negalėjo prisiversti atsistoti. Jeigu ji paskambins būtent tuo momentu, kai jis nueis į tualetą nusilengvinti? Ji prisimena tik išgėrusi. Jo prielaida buvo paprasta – šiandien penktadienis, o tai reiškia, jog žmonės švęs, o jei švęs žmonės, tai švęs ir ji. Taip, šįvakar jis turėtų sulaukti skambučio.
Jis pasikasė kaklą tarsi vėl galėdamas pajausti jos pirštus ant odos. Per kūną nuėjo pagaugai, prisiminus tas minkštas pirštų pagalvėles. Bet šiurpas krėtė ne tik dėl to. Jam labai norėjosi į tualetą. Baisu buvo net sumirksėti, praleidžiant tą svarbų skambutį. Telefonas tylėjo. Jis nesusiturėjo ir, instinktų vedamas, nubėgo į tualetą, visiškai pamiršęs apie savo jautrų jausminį pasaulį. Grįžtant į kambarį su kiek lengvesniu kūnu, jo ausis pagavo skambučio signalas. Pribėgęs, nė nežvilgtelėjo, kas skambina. Mama. Skambino mama. Jis pajuto nepakeliamą skausmą krūtinės srityje.
Tąnakt ji taip ir nepaskambino. Jis kentėjo nuo nepakeliamo išdavystės skausmo. Tuo metu jai skaudėjo tik sulaužytą ranką.
IV scena
1880 metų išradimas, duoda pagrindą didžiuliam žmogaus ritmo pasikeitimui. Elektros lemputė suteikia galimybę nebaigtus darbus atlikti per naktį ir prailginti tamsius žiemos vakarus bei sutrumpinti rytus.
Ji virtuvėje spragteli jungiklį ir kambarį nušviečia dirbtinė, maloniai gelsvo atspalvio šviesa. Iš paskos seka identiškas atvaizdas, neturintis savo balso teisės. Šešėlis kilnoja daiktus, kartoja tuos pačius muzikos ritmui pritariančius judesius. Tik truputį sunku judėti su sugipsuota ranka. Ledas nėra didelis žmogaus draugas, nes pastarasis neprisitaikęs juo tinkamai keliauti. Šešėlis dabar šoka vienas, nors dar, rodos, prieš dieną, savaitę, mėnesį, metus šoko drauge. Žmogus yra socialus gyvūnas, vienas jis neišgyventų. Žiūrėdama į šešėlį, ji supranta, esanti vienui viena. Į rankas paima telefoną, tačiau nepajėgia surinkti numerio, todėl numeta jį ant stalo. Apie ką ji galvoja? Ar ji pati suvokia, ką jaučia? Žmogui kaip ir kitiems gyvūnams kartais pasireiškia psichikos sutrikimai. Ar ji turi vieną iš jų? Ji pakrato galvą, žiūrėdama į šešėlį, kuris atkartoja tą patį. Ji suspaudžia kumštį tarsi norėdama suimti kažkieno ranką. Tuo metu šešėlis laiko ištiesęs delną. Ji vėl pakinkuoja galva, užsimerkia, kelis kartus įkvepia, o atsimerkusi, išvysta, jog jie vėl susiderinę su šešėliu. Jungiklis spragteli, virtuvė nuskęsta tamsoje, o šešėlis išnyksta.
Suskamba telefonas, tačiau ji jo negirdi, nes prausiasi vonioje.
