2020 m. kovo 28 d.
Tekstas: Kotryna Martinkutė
Nuotrauka: Ivona Tautkutė
Staiga prabudus vieną rytą visa žemė užsidaro. Nustoja važiuoti mašinos, gatvėse aptuštėja žmonių, o tie, kurie dar išlenda, tik paslapčiomis tipena į miškus siaurais, mažyčiais, tik jiems žinomais keliukais, kurie netikėtai pakvimpa naujais kvapais ir nušvinta naujais medžių atspalviais taip, kaip niekada anksčiau dar neteko regėti. Staiga nebeveikia parduotuvės, kavinės, grožio salonai, kino teatrai, įprasti teatrai ir barai, pranyksta visi koncertai ir nelegalūs pogrindiniai vakarėliai. Dingsta darbas, sporto klubas ir šokių treniruotės, ant visų pastatų švytuoja lentelės su užrašais: „Laikinai nedirbame“. Baisu, nes laikinai niekada nebūna laikinai – tai trunka arba penkiolika minučių, arba amžinybę. Ir kadangi „laikinai“ pabaigos neturi, amžinybė yra labai realus variantas – be jokio taško ir apibrėžtumo.
Atrodo, iki pasaulio pabaigos tetrūksta, jog išnyktų internetas, tačiau jis vienintelis dar sklando bevieliu ryšiu, kiekvieną minutę atsiųsdamas naują straipsnį apie artėjančią pasaulio pabaigą. Jos dar nėra – laikinai. Kaip ir minėjau, gerai, kad laikinai gali trukti amžinai.
Ir tada su trenksmu įsiveržia suvokimas, kad nebegali nieko padaryti ir pakeisti, o pasaulis sustojo. Tarsi Dievui sprigtelėjus pirštais, vieną dieną sukosi, o kitą jau stovi vietoje. Kaip sustingęs apžvalgos ratas apleistame Elektrėnų atrakcionų parke – sukosi, sukosi ir vieną dieną sustojo. Ir niekas nebeprisimena, kodėl.
Iš pradžių panirsti į lengvą šoką, pasijunti tarsi panardintas į blogą sapną, kurio scenarijus labai primena neseniai matytą filmą, ir tikiesi, kad greitai iš jo pabusi. Įsižnybi sau kartą, antrą, tačiau sapnas nedingsta. Gatvėje neatsiranda daugiau žmonių, o parduotuvės neatkelia savų langinių ir neatveria durų. Mašinos nepradeda zuiti gatvėmis, neatsiranda įprastinių rytinių spūsčių (ar be jų neatrodo taip tuščia ir nyku?), tik pradedi girdėti čiulbančius paukščius, kai jų nebeišbaido įpykusių vairuotojų signalai. Ir tai taip išgąsdina, kad tenka uždaryti visus langus, užtraukti užuolaidas ir pasislėpti po antklode, ir toliau tikėtis, kad pasaulis vėl pradės suktis.
Gulėdamas, laukdamas (ir nesulaukdamas) pradedi mąstyti, kiek daug nespėjai padaryti ir dabar to padaryti nebegali – nueiti į kirpyklą, nusipirkti naują suknelę ar kostiumą tetos jubiliejui, po mėnesio pertraukos apsilankyti sporto klube, susitikti su seniai matytu draugu ir užbaigti darbo projektą, tuo pat metu rašant kursinį nemėgstamiausiam universiteto dėstytojui, palaistyti močiutės gėles ir sudainuoti karaokės bare, nueiti į festivalio filmą ir pagaliau išnaudoti masažų kuponą, kurį per gimtadienį tau padovanojo draugai, ir dar šimtus mažų, nesuskaičiuojamų darbelių, apie kuriuos iki šiandienos nė negalvojai, bet dabar negali išmesti jų iš galvos. Pradedi pykti ant savęs, kad jų nepadarei. Kai pasaulis staiga stoja, viskas, atrodo, pabyra kaladėlėmis tau iš rankų ir krenta taip giliai, kad nespėji pagauti. Visi darbai ir norai nubyra į bedugnę ir tu pasilieki vienas su mintimis, kad galėjai padaryti kažką daugiau.
Bet nebegali. Nieko nebegali, net pykti, kad nebegali padaryti tų darbų, nes nebėra prasmės – niekam jie neberūpi. Pasauliui staiga nustoja rūpėti. Gal niekada ir nebuvo pradėję, tik tau atrodė, kad tie darbai tokie svarbūs ir be jų pasaulis sustos. Pasirodo, pasauliui visiškai nusispjaut, kokiais svarbiais laikei savo kasdienius darbus – jis puikiai sustojo nejausdamas nuoskaudos, kad tau jie atrodė svarbūs.
Nustojęs pykti, pasijauti… tuščias. Nes supranti, kad nemoki gyventi pasaulyje, kuriame nebėra tavo rutinos. Nesvarbu – ji miela ar nuo jos norisi skandintis vonioje, džiuginanti ar varanti nuobodulį, spalvinga ar vien pilkos spalvos paletė. Tau tuščia, nes pasaulis sustojo ir išspjovė tave su visa tavo rutina; buvai jo besisukančio mechanizmo sraigtelis, turintis savo vietą ir prasmę, o dabar tapai tuščiavidure detale, be jokios prasmės gulinčia sugedusio mechanizmo pašonėje. Pilkas mažytis sraigtelis, gulintis prie uždarytos parduotuvės durų slenksčio. Niekada nemanei, kad gali būti toks mažas ir nereikalingas, o dabar toks tapai – niekas be savos rutinos.
Prislėgtas išsivynioji iš lovos, prislenki prie lango ir kyšteli nosį iš po užuolaidos kampučio, nusivylęs pamatai, kad niekas nepasikeitę, nepajudėję iš vietos. Tik daugybė sraigtelių, besimėtančių gatvėse prie neveikiančių parduotuvių ir verslo centrų, tuščių ir blaškomų vėjo. Ilgai juos stebi ir galiausiai palengvėja. Nebeerzina paukščių čiulbėjimas. Džiaugiesi, nematydamas rytinių ir vakarinių spūsčių, niekada nebuvai susimąstęs, kad tai jų labiausiai nekentei, nes jos gadino tavo vaizdo panoramą. Galiausiai po visų išgyventų jausmų, šoko, baimės, pykčio, tuštumos pasijauti lengvas. Netikėtai netgi išsprūsta žodžiai:
- Pasaulis sustojo pačiu laiku.
Paukščiai pradeda čiulbėti garsiau. Miškai kvepia kitaip, gėlės žydi ryškesnėmis spalvomis ir šypsenos, pamatytos tuose paslėptuose keliukuose, atrodo tikresnės. Pasaulis sustoja, bet gyvenimas – ne. O sustojusiame pasaulyje gyvenimas daug gražesnis. Tik tam pajusti prireikė laiko susitaikyti su tuo, kad nieko negali dėl to padaryti. Pagalvoji: gal jis sustojo tik tam, kad gyvenimas pradėtų gyventi savo gyvenimą. Kad pagaliau tu pradėtum gyventi. Ir tam gyvenimui visiškai nereikia rutininių darbų, grožio salonų ir kino teatro. Tam gyvenimui beveik užtenka tik tavęs. Arba bent jau tikrojo tavęs.
Ir tai – tik laikinai.