Pirmoji, antroji karantino bangos. Prieš pirmąją, dabar net pamenu, taip norėjau, kad visas pasaulis ir mano mintys sustotų. Praėjo du mėnesiai ir įvyko COVID-19. Tokiose situacijose pagalvoju: „Vajė, reikia atsargiau su norais, jie linkę pildytis.“ Taigi pirmasis karantinas prasidėjo įdomiai, lyg atostogos, kadangi teko sustabdyti patalpų nuomą, nors ir dirbu viena. Vyras įtikino, kad taip bus saugiau, kai būsime visi kartu. Dukra tuo metu buvo penktokė, jai prasidėjo nuotolinis mokymasis, uždarė darželį, 5 metų sūnus – irgi namie. Taip visa šeima susirinko ir buvo kartu namie.
Pradžia, kaip ir visada, atrodė smagi, lyg žaidimas, po mėnesio jau prasidėjo trintis, vietos per maža, ypač man, kadangi molbertas, dažai... Stengiausi aliejiniais netapyti, nes kvapas sklinda per abu aukštus, po visus kambarius. Be tapybos, dar dirbu su odos gaminiais, siuvu rankomis odines rankines, pinigines, diržus ir kt. Na, bet laikėmės, sakyčiau, visai neblogai. Su vyru sakėme, kad pirmasis karantinas prabėgo kaip viena graži diena.
Nuo rugsėjo pradėjau mokytis. Baigiau Vilniaus universiteto Kauno fakultete anglų ir rusų kalbas. Bet, kaip pati sakau, šis bakalauras buvo mamai, o dabar reikia specialybės sau, taigi pasirinkau menus. Įstojau į Kauno kolegijos Menų fakulteto stiklo, keramikos, odos, tekstilės meno studijų programos dienines studijas. Tempas labai intensyvus, visos dienos suskaičiuotos ir suplanuotos, odos darbus vos vos įterpiu į kalendorių, savaitgaliais lieka tapyba ir buvimas su šeima.
12 metų sėdėjau biure prie kompiuterio, dirbau įvairius darbus, tarp jų – grafikos dizainą, maketavau lankstinukus, apdorojau nuotraukas ir kt. Džiaugiuosi šiais įgūdžiais, susitaupo nemažai pinigų, kadangi kūryba neįmanoma be technologinių žinių, visus tapytus paveikslus fotografuoju, apkarpau programa „Photoshop“.
Antroji karantino banga vėl sustabdė eismą, prasidėjo nuotoliniai mokslai. Kolegijoje pradėtus praktinius darbus, kiek įmanoma, pabaigėme namie. Sunkiausia – piešti, nes esu savamokslė tapytoja, tad dabar mokausi piešimo pagrindų, pieštukas yra kasdienis mano draugas. Tapyti pradėjau, kai dukrai buvo ketveri. Pamenu, susapnavau sapną, kad tapau ant didelės drobės raudoną gėlę. Prabudau su nubėgusia seile, nedelsiau ir ėjau pirkti dažų, tėtis padarė molbertą. Labai dėkinga savo tėvams už perduotus gabumus ir talentus. Kaip ir tėtis, turiu talentų maišą, tik nė vieno iki galo išlavinto. Nors tapyba ir odos gaminiai sustabdė savęs paieškas, dar tiek visko yra įdomaus ir nepatirta, tad niekada nesakau niekada.
Antroji karantino banga sunkesnė negu pirmoji, galbūt kad saulės, šviesos mažiau. Prieš šventes abiem su dukra atliko tonzilių šalinimo operacijas, tad dvi savaites valgėme tik minkštą, sutrintą maistą. Šventės praėjo neįprastai, išpjautomis gerklėmis, karantine, be tėvų, draugų, du suaugę, du vaikai ir papūga, kuri linksmina kasdienybę. Antrąją Kalėdų dienų liejau akvarelines abstrakcijas, patinka neįpareigojantys, spalvoti darbai, nors tuo metu nieko nemąstau, rankos lieja, ką jaučiu, išgyvenu ir ko labiausiai pasiilgstu. Išėjo saulėtos vasaros dienos, dievinu vasarą, jūrą, smėlį (iš tikrųjų neišskirčiau kaip mėgstamiausio sezono, juk kiekvienas yra ypatingas ir turintis kažką dieviška, tereikia mėgautis akimirkomis).
Pirmąją Naujųjų dieną tapiau akriliniais dažais. Patinka, kad jais galima tepti sluoksniais ir nereikia ilgai laukti, kol nudžius. Nutapiau šviesią drobę, man ji kol kas labai patinka. Anksčiau, kai dar neparduodavau paveikslų, nutapydavau paveikslą per 4 ar 5 valandas, nufotografuodavau ir įdėdavau į „Facebook“. Kol draugai vertina, aš jau tapau kitą ant viršaus. Dabar jau taip nesielgiu, stengiuosi palikti, gal atsiras, kam patiks ir nusipirks. Bet va karantinas, reikia šiandien drobės, o neturiu, tai mąstau, ant kurios tapysiu.
Pasiilgstu jau žmonių veidų ir šypsenų, noriu socializuotis, nes vis toje pačioje dėžutėje sėdžiu. Pirmoji naujųjų metų savaitė prasidėjo gana sunkiai, lyg kažkas mane trauktų atgal, trūksta energijos, veiksmo, motyvacijos. Suprantu, kad turiu keisti savo dienotvarkę, laikytis disciplinos, nes kūnas sustingo nuo maisto ir sporto trūkumo. Po operacijos neleido mėnesį sportuoti. Neįsivaizduoju, kaip išgyventi be sporto, dvi savaites nepasportuoju ir jau blogai jaučiuosi, trūksta energijos, nieko nesinori, liūdna ir pan. Sportas – labai puikus vaistas nuo slogių minčių ir energijos trūkumo, užtenka ryte 10 minučių meditacijos, pusvalandį sporto ir jau pilna energijos, motyvacijos dienai.
Karantinas sustabdo, bet daug ir duoda, turime daugiau laiko savo mėgstamoms veikloms, tik gaila, dažnai trūksta veiksmo pradėti, nes užsisėdėjimas stabdo ir motyvacija dingsta. Apatija viskam, liūdesys, pesimizmas ir noro kažką pradėti stoka, stumdai vieną darbą nuo kito, taip ir nepadarai iki galo nė vieno. Atsirado daug atsikalbinėjimų ir nenoro daryti tam tikrus darbus. Taigi antrąjį šių metų penktadienį po meditacijos pradėjau pildyti lentelę – kova su prokrastinacija. Karantinui prasidėjus pradėjau skaityti Davido D. Burnso, M. D. „Geros nuotaikos vadovas, nauja emocijų terapija“, šioje knygoje randu daug gerų patarimų, kaip išjudinti save. Daugelį metų skaitau psichologines, savipagalbos knygas nuo slogių minčių, kai neturi pinigų psichoterapeutui.
Per antros bangos karantiną pastebėjau, kad pradėjom valgyti daugiau, aišku, žiemą reikia riebaliuko užsiauginti. Antrąją karantino dieną su vyru prisijungėm prie grupės „Tapk augalingas“ ir užsiregistravom 22 dienų iššūkiui valgyti tik augalinį maistą, vaikus įtraukėm taip pat. Iš pradžių atrodė, oi, kaip čia be mėsos, bet kad ją ir taip valgom tik kartą per savaitę, o vasarą – dar rečiau. Taigi ieškodami įvairių receptų su vyru atradom daugiau spalvų, augalinis maistas daug spalvingesnis ir įvairesnis negu mėsavalgių, gana nudžiugino šis atradimas. Kūryboje aš neįsivaizduoju tik pilkų ir niūrių spalvų. Spalvos – tai mano išraiška, gyvenimas ir noras, kad būtų visi laimingi, draugiški, be išimčių pilni meilės ir aistros gyvenimui.
Per pirmąją ir antrąją COVID-19 bangas labiau pradėjau vertinti kiekvieną akimirką su šeima ir tėvais, atrandu daugiau laiko sau, stengiuosi būti čia ir dabar, vengti savikritikos, mąstyti pozityviau, sportuoti ir maitintis sveikiau.
