Ieškoti
  • Cikados

Juozo Miltinio dramos teatro karantino atradimai

Tekstas: Ramunė Balevičiūtė


Visą pasaulį sukausčiusi pandemija teatrams smogė ypač skaudžiai, nes pasikėsino į pačią esmę – gyvą ryšį su žiūrovu. Kita vertus, kūrybiški žmonės lengviau randa išeičių iš bet kokių sunkių situacijų. Kuo šiandien gyvena Juozo Miltinio dramos teatras? Mintimis apie karantino iššūkius dalijasi teatro vadovas Antanas Venckus, meno vadovas Aleksandras Špilevojus, aktorė Ieva Brikė ir režisieriaus asistentė Kotryna Siaurusaitytė.

Po scena
Po scena

ANTANAS VENCKUS:

Susiklostė paradoksali situacija: atrodytų, turėtume skęsti neviltyje ir būti praradę bet kokią motyvaciją, tačiau atsitiko priešingai – radome jėgų ir idėjų netgi savotiškam kūrybiniam proveržiui. Laikydamiesi visų saugumo reikalavimų, kiek galėjome, tęsėme kūrybinę veiklą. Šiuo sudėtingu laikotarpiu buvau maloniai nustebintas teatro trupės susiklausymo, darbštumo, energijos ir kūrybiškumo. Matyt, menininkai yra išalkę kūrybos.

Džiaugiuosi premjera, kurią pavyko išleisti rudenį. Aleksandro Špilevojaus režisuotas spektaklis „Irano konferencija“, mano manymu, atskleidė didelį trupės potencialą. Šis spektaklis turtingas aktorinių atradimų. Tik gaila, kad žiūrovams nepavyko parodyti visų naujų darbų. Viliuosi, kad antrasis karantinas nesukliudys jų pristatyti žiūrovams.


ALEKSANDRAS ŠPILEVOJUS:

Kai kalbame apie teatrą, visuomet verta turėti omenyje bent dvi jo sudedamąsias dalis – kūrėjus ir žiūrovus. Pandemijos metu man buvo itin svarbios abi šios pusės. Ieškojome ir, panašu, radome būdą, kaip palaikyti ryšį su mūsų teatro žiūrovais – parengėme nemažą porciją kokybiško virtualaus turinio. Svarstėme, kas iš tikrųjų žiūrovams gali būti įdomu ir naudinga.

Parengėme virtualų advento kalendorių mūsų mažiausiems žiūrovams, vaizdo interviu ir tinklalaidžių, audioknygų, pjesių skaitymų ir kt. Sykiu tai leido mums palaikyti kūrybinį pulsą, paskatino išbandyti dalykus, kurie yra nauji mūsų kolektyvui. Tikrai daug mokėmės ir, tikiu, tai bus mums labai naudinga ateityje, kai, įgiję naujų įgūdžių ir patirties, grįšime prie mums įprastos teatrinės kūrybos.

Džiaugiuosi, kad prie šios veiklos pasijungė ne tik aktoriai, bet ir daug kitų teatro darbuotojų. Taip pat galiu pasidžiaugti, kad pavyko atsakingai ir saugiai repetuoti naujai kuriamus spektaklius – tiek, kiek buvo įmanoma. Todėl būsime pasirengę pristatyti žiūrovams net kelias premjeras, vos tik aplinkybės leis atverti teatro duris.

Be to, vyksta ir daug kitų svarbių darbų, kurių teatras laukė ne vienerius metus – renovuojamos erdvės, gerinamos aktorių darbo sąlygos, baigiama sukurti nauja teatro interneto svetainė. Žodžiu, ruošiamės svetingai sutikti žiūrovus ir pasiūlyti jiems kuo malonesnę ir prasmingesnę patirtį Juozo Miltinio dramos teatre. Tad nepaisydami sunkumų stengiamės išlikti pozityvūs, kūrybingi ir aktyvūs. Ir labai laukiame karantino pabaigos bei sugrįžtančių žiūrovų.


IEVA BRIKĖ:

Iš tiesų mums labai pasisekė, kad teatre dirba jauni ir energingi vaikinai, kurie užsiėmė filmavimo, montavimo darbais, taip pat turime įrašų studiją. Tikrai ne kiekvienas teatras turi tokią šaunią techninę komandą. O norint sukurti turinį, kuris gali pasiekti žiūrovus pandemijos aplinkybėmis, audiovizualinės medijos yra neišvengiama komunikacijos dalis.

Manau, kad visam scenos menų sektoriui bus sunku pasiekti ankstesnę formą. Mes esame kaip sportininkai: praktika yra vienintelis būdas mums tobulėti. Atsimenu pirmą spektaklį po pavasario pertraukos, prie kurios prisidėjo ir vasara, nes daugelis teatrų tada nedirba... Buvo šaltas dušas, aišku, vėliau įsivažiavom.

„Irano konferencija“. Nuotraukos autorius A. Gudas
„Irano konferencija“. Nuotraukos autorius A. Gudas

KOTRYNA SIAURUSAITYTĖ:

Šie metai, prasidėję karantinu, sustabdė scenos meno kūrėjų veiklą. Per pirmąją, pavasarinę, viruso bangą dauguma teatralų (manau, ir žiūrovų) pamatė, kad transliuojamų spektaklių vaizdo įrašų nebepakanka. Prieš antrąją bangą supratome, kad, neturėdami galimybės repetuoti spektaklių ir susitikti su žiūrovais, turime ieškoti kitokių, naujų būdų juos pasiekti. Tai paskatino į šią ilgai trunkančią situaciją pažiūrėti iš kūrybinės prizmės ir išmėginti naujus kūrybos metodus.

Pradėjome kurti projektą, susidedantį iš penkių didelių blokų, kuris yra transliuojamas interneto erdvėje. Visiems nuo pat pradžių buvo ir yra aišku, kad tikrojo teatro, kai suskamba trys skambučiai, atsiveria uždanga ir prasideda spektaklis, gyvo ryšio tarp aktoriaus, vaidinančio scenoje, ir žiūrovo, stebinčio sceninį veiksmą, niekas nepakeis, tad ir nesistengiame kurti teatro pakaitalo. Kuriame apskritai naują produktą, išnaudojame visas technines galimybes, kurias turime teatre, pajungiame dirbančius teatre įvairių specialybių žmones, kurie užsidegę kurti, dirbti, išbandyti save visai kitoje srityje. Taip kuriantys žmonės neatsipalaiduoja, palaiko profesinę formą, nesustabarėja jų protas, mintys ir jausmai, neatbunka kūrybinis mąstymas. Mano manymu, teatras – gyvas, pulsuojantis organizmas, kuris gali keistis, nutolti nuo savo esmės, vėl prie jos sugrįžti, išlaikydamas tai, kas svarbiausia, – tarpusavio ryšį.