2020 m. kovo 23 d.
Tekstas: Vaida Grendaitė
Nuotrauka: Ivona Tautkutė
Pradėsiu nuo to, kad kiekvienas žmogus yra laisvas... Jis turi teisę rinktis, mylėti, nekęsti, nustatyti savo ribas ar jų nepaisyti. Bet taip pat kiekvienas turi mokėti vertinti laisvę ir ja mėgautis, nes gyvenimas yra laikinas. Mes norime turėti viską, bet tai yra neįmanoma, kol neišmokstame pažinti savęs, mylėti, gerbti kitus, laikytis tam tikrų ribų. Taip pat dėl savo norų kartais turime išmokti pralaimėti, gauti skaudžių pamokų, kad suprastume, jog tikslo siekti buvo verta. Bet svarbiausia turime susitaikyti, kad kartais negalime gauti to, ko norime.
Pasirinkimas. Žmonės kasdien priima sprendimus, įtakingiausi sprendžia ne tik už savo, bet ir kitų gerovę, kartais jie priima sprendimus, kurie tūkstančių ar dar daugiau žmonių gyvenimą sugriauna arba kaip tik paverčia geresniu. Mes, paprasti gyvieji, dažniausiai atsakom tik už save, na, kartais jaučiamės atsakingi ir už artimuosius bei draugus, tada prisiimame svetimas kaltes, stengiamės jiems padėti. Dabar kai kurie sprendimai yra labai svarbūs, neišsiplėsiu, bet, tarkim, saviizoliacija. Atrodo, jog išlikti namuose, ratais vaikščiojant po kambarius, nėra sudėtinga, galbūt nieko neveikimas yra net kai kurių trokštama veikla, bet daugeliui tai atrodo neįmanoma, nes gyvenimas sulėtėja ir žmogus pajaučia laikinumo baimę, jis pradeda girdėti, kaip tiksi kiekviena brangi gyvenimo akimirka. Jis jaučiasi švaistantis laiką be reikalo. Bet galbūt kartais reikia pasiaukoti? Nors iš tiesų per šį laikotarpį namuose, kai negalime niekur eiti, daryti mums įprastos veiklos, kasdienė rutina virsta keista sumaištimi, pradedame galvoti, ar tinkamai išnaudojome praeitį, nes kasdien vis didėja nežinia, ar dar galėsime už ją atsigriebti. Taip pat mąstome apie ateitį... Kas bus rytoj? Kas po mėnesio? Ar dar pamatysiu artimuosius, kurie gyvena užsienyje? Ar dar galėsiu išgirsti savo mėgstamiausią dainą gyvai? Ar dar bent kartą išvysiu Jį? Ar dar... Galima sugalvoti begales klausimų, kurie kas vakarą sukasi galvoje ir neleidžia ramiai užmerkti akių. Kai žmogus negali pasirinkti, jis jaučiasi sutrikęs, nežinantis atsakymų. Bet šiuo atveju likdamas namuose apsaugo ne tik save, bet ir kitus. Yra ir tokių situacijų, kai žmogus turi nepasiduoti kitų įtakai bei pasirinkti pats, bet daugelis bijo, kad priėmęs kitiems nepalankų sprendimą, parodęs tikrąjį save praras savo padėtį. Pagalvojus tikrai, kiek daug laiko prireikia žmonėms atskleisti savo netradicinę orientaciją dėl baimės, jog į juos bus žiūrima kitaip, nes daugelis vis dar mano, jog jie yra nelygiaverčiai. Kiek daug moterų bijo elgtis taip, kaip nori, nes jos visada yra laikomos žemesnės kastos nei vyrai. O kiek daug vyrų bijo parodyti savo silpnybę net ir labai sunkią akimirką, nes šitaip sugriaus „tikro vyro“ stereotipą: niekada neverkiantis, griežtas, stiprus, užgrūdintas. Žmonės turi nustoti bijoti ir jaustis bejėgiais kažką keisti, kai viskas pasisuka dėl jų asmeninės laimės. Kovokite, parodykite kaip jaučiatės, nebūkite užspausti ar engiami, sulaužykite tuos stereotipus!
Mylėti ar nekęsti. Meilė yra turbūt pats gražiausias ir skaudžiausias jausmas. Išgyvenantys laimingą, tikrą meilę yra sėkmingiausi ir didžiausia dovana apdovanoti žmonės, saugokite tai, ką turite. Bet taip pat meilė gali būti jausmas, kuris atima laimę. Kodėl taip nutinka? Viena iš priežasčių – meilė uždengia akis, mes nustojame matyti žmogaus ydas, neteisingus sprendimus, o tada lėtai pajaučiame, kad iš tikro nepažįstame to žmogaus. Jis tampa svetimas, neartimas mums, galiausiai pajaučiame, kad galbūt nieko tikra išvis nebuvo, ir suprantame, kad tas žmogus tik kūrė vaizdinius apie save, norėdamas gauti dėmesio, pasijausti reikalingas, nebūti vienišas. O patikėjus tuo širdis po truputį skyla į gabalėlius, todėl po kurio laiko ir vėl bandome ją suklijuoti... Tik ar sėkmingai? Po tokios meilės pradedame saugoti save, nenorime daugiau niekam atsiverti... Bet galiausiai vėl atsiduriame panašioje situacijoje, kartais kai kuriems pavyksta išplaukti iš šio besisukančio ciklo. Taigi šiuo atveju žmogus negali rasti asmeninės laimės, jaučiasi vienišas, bet bijo imtis veiksmų, nenorėdamas atsidurti kaskart toje pačioje situacijoje. O ar bent vienas esate patyrę meilę be atsako? Tai – skaudžiausia meilės forma, kai supranti, kad negalėsi būti kartu, bet giliai širdyje vis tiek trokšti. Kasdien prabundi ir šlykštiesi savimi, kaltini, ieškai kitų variantų, su kuriais galėsi pamiršti tą taip stipriai į kaulus įaugusį žmogų, bet viskas perniek, nes užtenka vos žvilgtelėti ar su juo pabendrauti ir atrodo, jog jausmai tik dar labiau sustiprėja. Tada galvojame, kodėl mes negalime būti laimingi, ką padaryti, kad būtume mylimi? Kodėl negalime turėti tai, ko taip stipriai trokštame?.. Nors ir kaip stipriai norime, turime susitaikyti, kad negalime priversti kito žmogaus rinktis, ir privalome jį gerbti, o su laiku išgyti ir priimti tai kaip gyvenimo pamoką. Yra toks posakis, kad nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis. Šitaip nutinka, kai negalime atrasti pusiausvyros, esame netinkami vieni kitiems arba liekame apgauti. Dažniausiai kai žmonės nusprendžia pasukti skirtingais keliais, nors iš pradžių vienas kitam prisiekinėja amžiną meilę, išsiskyrę tik spjauna bjaurius žodžius į veidą ir nė neapgailestauja dėl to. Ir kaip skaudu iš tikrųjų viduje tada būna, pradedame gailėtis tik po labai daug laiko, suprantame savo poelgius, bet laiko atsukti jau nebeįmanoma. Todėl nors ir negalime būti su kai kuriais žmonėmis, turime elgtis su jais žmogiškai.
Gyvenimo ribos. Nors ir esame laisvi žmonės, privalome suprasti, kad norėdami gyventi taikiai, turime laikytis šiokių tokių ribų. Valstybė susaisto žmones įstatymais, religija – Dievo įsakymais, patys žmonės – savo sugalvotomis taisyklėmis. Bet yra tokių, kurie nepaiso nieko ir iš gyvenimo bando pasiimti viską, kas tik įmanoma. Dažniausiai jų gyvenimas nesibaigia sėkmingai. Nors ir nelengva laikytis kitų nustatytų gyvenimo normų, šiuo atveju yra verta. Pradėsiu nuo valstybinių įstatymų. Kiek daug žmonių šiuo metu sėdi kalėjime, nes nepakluso ir bandė pasipriešinti tvarkai, kuri sugalvota teisingam ir geram gyvenimui palaikyti. Vagystės, žmogžudystės, narkotikai – tai neduoda žmogui naudos, bet vis tiek pasaulyje daug kas negali be jų gyventi, taip sugriauna ne tik savo, bet ir daugelio kitų gyvenimus. Turbūt retas gali laikytis visų dešimties Dievo įsakymų. Kodėl? Šie įsakymai – raktas į ramų, saugų gyvenimą, bet tada negalėsime išbandyti daugelio dalykų. Turime pasverti, ko norime iš gyvenimo, ką galime ir ar verta. Galiausiai pačių žmonių taisyklės. Kiekvienas esame susigalvoję punktų, kurie paverčia mūsų gyvenimą geresniu. Vieni nusprendžia gyventi ekologiškai ir sveikai, nes siekia saugoti savo sveikatą ir gamtos gerovę, antri aukojasi ir skiria savo gyvenimą kitiems, treti pasižada daryti viską, kas padės pasiekti tikslų, pavyzdžiui, karjeros. Taigi nors gyvenime ir tenka taikstytis su taisyklėmis, kartais maištas irgi yra išeitis, bet reikia nepamiršti pasekmių bei įvertinti padėtį.
Kai kažko negalime, neturime slopinti jausmų, pasiduoti. Turime galvoti: „Rytoj bus geresnė diena nei šiandien“ ar pasinaudoti žodžiais, kuriuos man nuo vaikystės įdiegė močiutė: „Rytas už vakarą protingesnis“. Iki šiol kasdien tikiu, kad taip ir yra, nepulkime siekti visko staiga, nes galbūt kas šiandien atrodo neįmanoma, rytoj bus lengvai pasiekiama.