top of page
  • Writer's pictureCikados

Kvartete svarbiausia sugyvenimas

Susibūręs 1968 m., Čiurlionio kvartetas jau mini 55-ąsias gyvavimo metines. Ta proga susitikti ir pasikalbėti Filharmonijoje esančioje Čiurlionio kvarteto studijoje sutiko nuo pat kvarteto įsikūrimo iki 2018 m. dirbęs ilgametis kvarteto violončelininkas Saulius Lipčius bei dabartinės kvarteto sudėties primarijus Jonas Tankevičius. Išties, apie spalvingą kvarteto veiklą bylojo jau ir pati studija – ant sienų pakabintos koncertų afišos, S. Lipčiaus nuotrauka su legendiniu violončelininku Yo-Yo Ma, akimirkos iš gastrolių Kinijoje, Japonijoje ir kruopščiai saugota pirmoji kvarteto koncerto programėlė. Nuo pirmojo iki artėjančio rugsėjo 24 d. koncerto Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje „Šokiai stygoms“, skirto jau kvarteto 55-mečiui, praėjo nemažas laiko tarpas, apimantis daug nuotykių, istorijų ir muzikos, – apie tai šiame pokalbyje pasakoja ilgamečiai kvarteto nariai.

Studentų styginis.kvartetas - R. Šiugždinis, S. Kiškis, S. Lipčius, A. Grižas. Iš Čiurlionio kvarteto archyvo
Studentų styginis.kvartetas - R. Šiugždinis, S. Kiškis, S. Lipčius, A. Grižas. Iš Čiurlionio kvarteto archyvo

Šiais metais minime Čiurlionio kvarteto 55-metį. Kokia buvo kvarteto susiformavimo pradžia?

Saulius Lipčius: – Pradėjus studijuoti konservatorijoje, dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, viena iš privalomų disciplinų buvo kamerinis ansamblis. Tad dėstytojas Eugenijus Paulauskas subūrė studentų kvartetą – atrinko mane, smuikininką Gediminą Dalinkevičių (jį po metų pakeitė Rimantas Šiugždinis), smuikininką Saulių Kiškį ir altininką Aloyzą Grižą. Dar bestudijuojant, 1968 m. gruodį, įvyko mūsų pirmasis viešas koncertas Paveikslų galerijoje – dabartinėje Vilniaus katedroje. Iki šiol turiu išsaugojęs šio pirmojo koncerto programėlę. Baigę konservatoriją užtrukome privalomai tarnaudami armijos muzikiniame padalinyje. Ten atbuvus pusantrų metų, kilo mintis toliau tęsti kvarteto veiklą. Tačiau Vilniuje jau dirbo Lietuvos ir Vilniaus kvartetai, taigi mums etato nebeliko.


Tuomet gavote paskyrimą Sočio filharmonijoje?

S. L.: – Šiugždinis dar sovietų muzikiniame žurnale perskaitė, jog Sočio filharmonija skelbia konkursą kvarteto etatui. Sugalvojome pabandyti, ir mus atrinko. Tačiau priimti sprendimą išvažiuoti iš Lietuvos ir dirbti ten buvo sunku – tai reiškė palikti savo šalį, šeimą ir sergančią mamą. Aš vis galvojau atsisakyti, bet ko gi nepadarysi dėl kvarteto. Sočyje praleidome net ketverius metus – turėjome puikias sąlygas susitikti su žymiais muzikantais, kurie atvykdavo koncertuoti. Taip užsimezgė artimas ryšys su Borodino kvartetu. Stažuodavomės pas pirmąjį smuiką Rostislavą Dubinskį. Kai jis emigravo į Amsterdamą, mus perėmė to paties kvarteto altininkas Dmitrijus Šebalinas. Jis dažnai kviesdavosi į savo sodybą, joje grodavome, ruošdavomės konkursams, ir mūsų profesionalumas vis augo.


Juk dar nebuvote pavadinę kvarteto Čiurlionio vardu?

S. L.: – Čiurlionio vardas atsirado tik 1977 m., o kvarteto veiklos pradžia įvardiname 1968-uosius – tuo metu jau vyko mūsų pirmieji koncertai. Labai gerai pažinojau Čiurlionio gimines, Valeriją Čiurlionytę-Karužienę, Jadvygą Čiurlionytę. Jos niekam nenorėjo suteikti Čiurlionio vardo, išskyrus muziejų Kaune ir Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje. Tais laikais pavadinimą po ilgų svarstymų išduodavo Ministrų taryba su Kultūros ministerija. Po tokių svarstymų gavome Čiurlionio vardą, nes jį norėjo suteikti Čiurlionio seserys. Jos sakydavo, kad gerai propaguojame, grojame Čiurlionio kūrybą ir joms tai garbė.

Saulius Lipčius. Nuotraukos autorius Dmitrij Matvejev
Saulius Lipčius. Nuotraukos autorius Dmitrij Matvejev

Kada grįžote į Lietuvą ir kaip toliau klojosi kvarteto gyvenimas?

S. L.: – To meto kultūros ministras Dainius Trinkūnas išgirdo, kad Čiurlionio kvartetas yra Sočyje. Sulaukėme jo skambučio ir paraginimo grįžti į Lietuvą. Kai tik tai išgirdome – tiesiu taikymu atlėkėme į Vilnių ir gavome etatą Filharmonijoje. Kvarteto gyvenimas darėsi vis turiningesnis, pradėjome važinėti į gastroles. Dirbau ir kvarteto vadybininku – greit užmegzdavau kontaktus, bendradarbiavau su Europos šalių vadybininkais, pažinčių ratas vis plėtėsi.


Tačiau prasidėjo nelaimės. Staiga mirė S. Kiškis – puikus antrasis smuikas. Smūgis buvo labai didelis. Dažnai sakoma, kad antruoju smuiku groti gali bet kas, tačiau tai netiesa. Antrasis smuikas turi būti ir pritampantis prie pirmojo, ir savitas. Pagalbos kreipiausi į Saulių Sondeckį. Jis pasiūlė labai gerą smuikininką – Joną Tankevičių, jis tapo antrosios kvarteto sudėties nariu ir grojo antruoju smuiku.


Gerbiamas Jonai, dabar esate Čiurlionio kvarteto primarijus. Kaip prisimenate savo pirmuosius žingsnius Čiurlionio kvartete?

Jonas Tankevičius: – Po Kiškio netekties paskambino Šiugždinis ir pasiūlė susitikti. Tuomet ir pakvietė į kvartetą. Man tai buvo didžiulė staigmena, stebuklas. Pamenu, kaip įsijungiau jų išleistą vinilinę plokštelę „Septyni žodžiai“ ir vis galvojau – nejaugi aš tikrai dabar kartu su jais grosiu?.. Netrukus pradėjome repetuoti ir koncertuoti. Stengdavausi, kad ko nesugadinčiau, kad nesukelčiau jokių bėdų.


Tuo metu kvarteto sudėtis keitėsi ne kartą?

S. L.: – Jonas nekeldavo jokių bėdų – dirbo labai atsakingai ir niekad nekonfliktuodavo. Sakydavau jam, kad galėtų būti pirmuoju kvarteto smuiku. Man jau tada viduje kirbėjo bloga nuojauta, kuri, deja, išsipildė – netekome ir Šiugždinio. Tuo metu mūsų kaip tik laukė gastrolės – Briuselio festivalis, koncertai Amsterdamo „Concertgebouw“ salėje bei Anglijoje. Jonas dar neturėjo pirmojo smuiko repertuaro, tad per svarbias gastroles mus gelbėjo smuikininkas Raimondas Katilius – mano klasės draugas. Po gastrolių įvyko svarbūs kvarteto pasikeitimai – pirmuoju smuiku tapo Jonas, šalia jo, kaip antrasis smuikas, atsisėdo Darius Dikšaitis. Na, o kiek vėliau alto vietą gavo Gediminas Dačinskas. Tuomet perėjau iš pirmosios į antrąją kvarteto sudėtį.

Čiurlionio kvartetas. Nuotraukos autorius Saulius Žiūra
Čiurlionio kvartetas. 2016. Nuotraukos autorius Saulius Žiūra

Koks tas vidinis kvarteto gyvenimas?

S. L.: – Kvartete svarbiausia sugyvenimas – juk reikėjo visą laiką groti kartu. Mes buvome kaip šeima, kuri turėjo dar ir savo šeimas. Man labai patikdavo, kad mokėjome vienas kitą ir sukritikuoti, bet ir neužsispirti, neįsiskaudinti. Žinojome, kad viską darome dėl bendro tikslo. Per gastroles visada kartu pietaudavome, vakarieniaudavome, linksmindavomės, dalindavomės įspūdžiais. Pamenu, kaip Kinijoje šventėme Jono gimtadienį – džiaugėmės, lyg tai būtų mūsų pačių šventė. Kituose kvartetuose būna, kad muzikantai, ypač gastrolėse, atsiskiria, užsidaro savo kambariuose. Žinau ir tokių atvejų, kai violončelininkas kalbasi tik su antruoju smuiku arba abu smuikininkai komunikuodavo tik per tarpininką altininką. O mes viską žinodavome vienas apie kitą, kartu spręsdavome problemas, padėdavome vieni kitiems, kartu džiaugdavomės.


J. T.: – Paskutiniai penkeri metai buvo pasikeitimų metai. Keitėsi kvarteto sudėtis – violončele grojo Glebas Pyšniakas, dabar Elena Daunytė. Mes visi esame labai skirtingi. Tačiau kai groji, muzika suvienija ir visi sueina į bendrą skambesį. Aš kartais mėgstu eksperimentuoti – stabteliu ir klausau kitų. Tokiais momentais net ir be pirmojo smuiko kvartetas skamba puikiausiai. Greitai vėl prisijungiu, nes atsiranda lyg kokia nuoskauda – negroju, o kvartetas vis tiek skamba (juokiasi). Esu girdėjęs tokių atlikimų, kai pirmasis smuikas yra pagrindinis kvarteto veikėjas, o likę instrumentai tik pritaria, tarsi seka paskui jį. Tai tokia atlikimo maniera, kurios Čiurlionio kvartete neįsivaizduoju. Jauniausias, vyriausias ar gabiausias – pas mus tokių epitetų nėra. Džiaugiuosi, kad įvairūs sprendimai atrandami kartu, kompromisiškai ir nėra vieno balso, nurodančio, kaip turi skambėti.

Čiurlionio kvartetas. 2021. Nuotraukos autorius Dmitrij Matvejev
Čiurlionio kvartetas. 2021. Nuotraukos autorius Dmitrij Matvejev

Kalbant apie repertuarą, kvartetas yra sukaupęs tiek klasikinių, tiek modernių programų, Čiurlionio bei kitų lietuvių kompozitorių opusų. Galbūt yra kūrinių, kurie nebeatskiriami nuo Čiurlionio kvarteto veido?

J. T.: – Maurice’o Ravelio styginių kvartetas F-dur mus lydėjo nuo pat pradžių, per visus gyvavimo metus, pokyčius ir sudėtis. Jį atliksime ir rugsėjo 24 d. koncerte Nacionalinės filharmonijos Mažojoje salėje. Tai labai sudėtingas ir suvienijantis opusas. Be šios kompozicijos, kvarteto baziniais kūriniais būdavo F. Schuberto kvartetas d-moll („Mirtis ir mergelė“) bei Čiurlionio opusai.


S. L.: – Čiurlionio kūryba gali būti atliekama tik labai gerai. Džiaugiuosi, kad kvartetas dar vis groja jo muziką. 2007 m. išleidome kompaktą „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Carl Reinecke“, kuriame skamba tiek Čiurlionio, tiek jo mokytojo Reinecke’s kūryba. Pamenu, kai po nepriklausomybės atkūrimo vykdavome kartu su Čiurlionio paveikslais į parodas Vakarų Berlyne, net Japonijoje. Tada Čiurlionio kvartetas būdavo šalia jo paveikslų.


J. T.: – Dabar kvarteto programose atsiranda daugiau šiuolaikinės muzikos. Kartais pasigendu senesnio repertuaro – mažiau grojame L. van Beethoveno, W. A. Mozarto, J. Haydno kūrinių. Tokiems opusams reikia daug laiko, tačiau juos grojant atsiranda žodžiais neapsakoma giluma, kitoks skambesys ir supratimas. Tai tam tikras apsivalymas, be kurio kvartete neįmanoma.


O kokios vietos siejasi su Čiurlionio kvarteto veikla?

S. L.: – Mes atstovavome Lietuvos kultūrai. Pamenu, kai Lietuva jau buvo pripažinta nepriklausoma valstybe, Vytautas Landsbergis mus vežėsi į savo pirmąjį vizitą Bonoje. Vėliau ir Prezidentas Valdas Adamkus kviesdavosi į visus savo vizitus. Kartu eidavome raudonu kilimu iš lėktuvo, o tie sutikimai, ovacijos... Tai neužmirštama.


Išties, nesvarbu, kur ar kokioje salėje, – mes visada atsiduodavome maksimaliai. Žinoma, tie koncertai, kurie vykdavo Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje, mums būdavo patys mieliausi. Ir akustika puiki, ir publikai patinka. Niekada nepamiršiu ir koncertų Amsterdamo „Concertgebouw“, Londono Purcellio salėje bei Kuhmo festivalyje Suomijoje.

Čiurlionio kvarteto 50-meciui atliktas F.Schuberto kvintetas. 2018. Nuotraukos autorius Dmitrij Matvejev
Čiurlionio kvarteto 50-meciui atliktas F.Schuberto kvintetas. 2018. Nuotraukos autorius Dmitrij Matvejev

Ko palinkėtumėte kvartetui?

S. L.: – Labai džiaugiuosi, kad galiu kartu švęsti 55-ąsias kvarteto gimimo metines. Tai didelis privalumas. Kvartetui palikau savo instrumentą su sąlyga, jog jis nepapuls į kitas rankas. Dabar juo groja Elena Daunytė ir dėl to aš laimingas. Išties, kvartetas yra labai stiprus ir aš jiems linkiu pasiekti savo viršūnes. Kai žmogus pasiekia viršūnę, jis turi suprasti, kad po viršūnės eis tik žemyn. Taip buvo man, ir nusprendžiau, kad geriau pasitraukti.


Kokia buvo Jūsų viršūnė?

S. L.: – Viršūnė buvo mūsų baigiamasis koncertas 50-mečio proga, kai grojome F. Schuberto kvintetą C-dur. Dabar dar pasiklausau tą įrašą ir galvoju, kaip mes gerai grojom. Tai fantastiška muzika.


O ko palinkėtumėte Jūs, gerbiamas Jonai?

J. T.: – Manau, kad esminis Čiurlionio kvarteto braižas – balsų lygumas. S. Lipčius su violončele būdavo kaip tėvas, o dabar Elena žemais tonais apgaubia, suvienija mus bendram muzikavimui. Linkėčiau, kad tas žemutinis balsas būtų kaip visus jungiantis pagrindas. Tad norėčiau, kad Čiurlionio kvartetas išlaikytų savo autentišką skambėjimą.


Faustina Dedūraitė

Comments


bottom of page