2020 m. gegužės 2 d.
Tekstas: TUMA T.
Nuotrauka: Ivona Tautkutė
Laiškai, kurie siunčiami per visatos žvaigždynus. Juose nesuvaidinta kalba, kalba, kurią ne visada pasirengę suprast iškart. Juos gauname, kai esame užaugę priimt ir nesigailėt, kai galime nepamiršti savų dienoraščių juos skaitant. Jie keliauja be laiko, be erdvės. Jie tiesiog išsiunčiami ir gaunami lyg sustojusios akimirkos, kai sulaikai kvapą, kai pajauti, kad tai, kas vyksta yra auksiniai kadrai. Jie parašomi, kai išsijungia ON mygtukas, kai nutyla įrašas, kurio jau nebegirdėdavom, ir suskamba tyloje mūsų vidinis balsas, kartais pavargęs nuo ilgų pastangų prarėkti užleistą garsiai įrašą, bet tikras, tikrumu ašaras gimdantis, tikrumu saules atnešantis. Jie skaitomi, kai prakerpame savo kokoną, į kurį dėjome daug pastangų susisukti ir dar daugiau ten išbūti bet kokiom sąlygom, kad apsisaugotume. Nuo visko. Jie skaitomi kai nusikerpam plaukus, ir lyg vėjo nešami pūkeliai skrendame gatvėmis, kol kažkas sugauna tai vadindami laime savo delne. Jie laukiami, tačiau gaunami tik kai išmokstame būti pasiruošę juos laiku priimti, nepavėluoti...kurjeriui atvykus, kai esame tikri, kad sugebėsime atplėšti voką, nesuplėšius laiško, kai jau mokame skaityt, nepraleisdami kablelių, taškų, išlaikydami pauzes. Kartais jų daug parašome ir negauname atgalios nei atsakymų, nei iniciatyvų. Kartais gauname daug, bet nesugebame nei į vieną išsiųsti atsakymų. Klausinėjame būrėjų, skaitome astrologinius kalendorius, einame pas psichologus, pradedame vis naujas praktikas, iškeliaujame į kalnus, miškus ieškodami atsakymų į klausimą, kodėl nedirba paštas. Paštas dirba. Visata kvėpuoti nesustojo. Mes tiesiog pamiršome įkvėpti savais plaučiais, žiūrėti savomis akimis, klausyti savomis ausimis.
Laiškus išsiunčiame ne tiems adresatams, parašome juos ne patys, arba tiesiog dar vis šokame tą šokį, kuris mums leidžia užsimiršti, kad mums skauda, kad esam vieniši....ir pamirštame arba nebeturime jėgų parašyti. Per visatos žvaigždynus...... kai įkvėpiam savais plaučiais.