2020 m. kovo 31 d.
Tekstas: Kamilė Sukackaitė
Nuotrauka: Ivona Tautkutė
Labas,
Atrodo, kad nesikalbėjome šimtą metų. Turbūt šis laiškas Tavęs nenustebins, nes juk žinojai, kad parašysiu. Juk visada rašau Tau, kai gyvenimas tampa šiek tiek keistesnis ir viskas varo iš proto. Atrodo, kad esu įkalinta tarp keturių sienų, kai pasaulyje tvyro chaosas. Pranešimai nesustodami keičiasi vienas po kito, o jei ir užgesta telefono ekranas, tik kelioms minutėms. Atrodo, kad esu atskirta nuo pasaulio, bet kartu ir jaučiu, lyg tas chaosas kiltų iš vidaus. Tarsi viską būtų užliejusi tamsa. Kada tai įvyko? Nežinau.
Atsimeni, kai kalbėdavome iki paryčių, kurdami ateities planus? Kaip rašysiu knygas apie galvoje egzistuojančius pasaulius, kol tu naršysi šios žemės stebuklus. Dabar visi planai šiek tiek nusikėlė, sustojo... Galbūt jie teliks svajonėmis, kai už lango esantis pasaulis – toks trapus. Bet gana. Gana tų niūrių minčių. Noriu ištrūkti iš to nesibaigiančio tamsaus liūdesio labirinto.
Norėčiau vaikščioti Vilniaus gatvėmis su puodeliu juodos kavos ir mėgautis miesto garsais. Aš ir tu. Prigludusi prie tavęs atremčiau galvą į tavo petį, o tu apsikabintum mano liemenį. Spręstume, kur eiti pusryčiauti tą šeštadienio rytą, tarsi tai būtų svarbiausias sprendimas. Galbūt į tą mėgstamą kavinukę Vokiečių gatvėje? O gal šį kartą pasiimtume bandelių iš kepyklos ant Užupio gatvės kampo ir susiradę prieglobstį saulėtoje vietoje, netoli Vilnelės, jas sukirstume? Prižadu, šį kartą paskutinioji atitektų Tau.
Keista, ar ne? Kurti, svajoti, tikėtis... Kai šie metai tokie – siurrealūs. Sėdime izoliuoti namuose, bet kartu ir neatitrūkstame nuo pasaulio įvykių. O gal jie patys mus pasiveja. Kasdieną augantys skaičiai, o štai mes sėdime apsupti namų tylos, gal, atvirkščiai, triukšmo. Nerimaujame ir tikimės nesulaukti skambučio iš artimųjų, kad jie ir yra tas plius vienas atvejis.
Žadėjau palikti nerimo persmelktas mintis, bet štai ir vėl nejučiomis jos atslinko. Juk žinai mane – nuotaikos keičiasi greičiau nei... Atsimeni, kai šiltomis vasaros naktimis gulėdavome terasoje ir skaičiuodavome krintančias žvaigždes? Kai dar galvojome, kad bendra ateitis yra mūsų planuose, bet tuomet aš likau čia, o čia Tau pasirodė per ankšta? Žinau, žinau, tai buvo seniai, kai dar buvome vaikai. Bet dabar, kai kasdien keliauju tais pačiais keliais tarp virtuvės ir miegamojo, pradedu suprasti tą dusulio jausmą, kurį tiek kartų bandei apibūdinti. Vėl ir vėl, ir vėl. Žiūrėdavai į mane tomis liūdesio kupinomis akimis su nusivylimo trupiniais, bet nors tu ką, nesupratau. Galbūt dabar būtų kitaip. Bet nejaugi Tau tikrai buvo šitaip ankšta? Nejaugi Tavo širdis nevirpėjo, paliekant šį kraštą ir mane jame? Vis dar kalbu apie praeitį. Bet žinai, jei būtum čia, pasaulis šviestų šiek tiek kitomis spalvomis.
Turbūt galvoji, kodėl gi Tau rašau. Juk praėjo penkeri metai nuo tada, kai akimis išlydėjau kylantį lėktuvą saulėtų dangaus lankų link. Laiškas sugniaužtame kumštyje ir ilgesio kupini širdies dūžiai krūtinėje, nors neprabėgo nė kelios valandos. Mėnuo – tiek laiko užtruko sukaupti drąsai ir atplėšti laišką, pilną atsisveikinimo kartėlio. Tikėjausi, kad išnaršęs pasaulį, sugrįši. Kartais dar Tavęs laukiu.
Nelaikiau to laiško rankose ilgą laiką, bet atsimenu kiekvieną žodį. Užmerkusi akis šypsausi, matydama Tavo veidą ir tas rudas akis. Prisimenu kiekvieną smulkmeną, kaip ir tą nedidelį randelį prie antakio, ir istoriją, kuri slėpėsi po juo. Ar jau minėjau, kaip Tavęs pasiilgau?
Bandau įsivaizduoti, kas būtų, jei būtume įstrigę tarp šitų keturių sienų kartu. Galbūt vieninteliai garsai kambaryje būtų šnarantys knygų lapai. Galbūt kiltų aršiausi ginčai dėl to, kurį „Kino pavasario“ filmą turėtume žiūrėti toliau. O gal nesustodami keptume prancūzišką obuolių pyragą. Juk prisimeni tą pyragą, padengtą cukraus plutele? Tą, kurio receptą mintinai išmokome, paragavę jo pirmą sykį. Galbūt vėl bandytum išmokyti mane groti „Oasis“ dainas ar tiesiog tyliai dainuotum, kol pasiėmusi užrašų knygutę dokumentuočiau kiekvieną akimirką. Nes akimirkų su Tavimi troškau labiausiai.
Kartotum man ir vėl, kad viskas, ko reikia, yra čia, mano širdyje. Primintum, jog vienintelis žmogus, su kuriuo praleisiu visą likusį gyvenimą, esu aš. Tarsi nujausdamas, jog nesugrįši, bandei paruošti tam ir mane.
Norėčiau rėkti. Ne – ga – liu. Be Tavęs, nemoku.
Bet mintyse girdžiu Tavo ramų atsakymą – gali.
Kažkur viduje sukirba mintis, kad gal ne tos keturios sienos mane uždarė. Pati tarp jų įstrigau. Atsidususi įsiklausau giliau. Ir tarsi būtum šalia, Tu pradedi pasakoti: Kai rytojaus nežinomybė gąsdina daugiau nei įprasta, susitelk į šią akimirką. Lėtai įkvėpk ir pajausk, kaip plaučiai prisipildo deguonies. Uždėk ranką ant širdies ir įsiklausyk į jos ritmą. Girdi, kaip ji rimsta, kaip viskas iš lėto sustoja į vietas – kvėpavimas tampa tolygesnis, rankos nustoja drebėti ir nerimas palieka tavo kūną? Nesijaudink dėl to, kas buvo, ir trumpam padėki svajones į šoną. Leisk sau atsikvėpti ir pailsėti. Geri dalykai gimsta ir chaoso metu. Tau tereikia stabtelti, apsidairyti ir juos pastebėti. O jų neradus, sukurti. Pasitikėk savimi, Brangioji.
Ilga pauzė sekė po paskutinės pastraipos. Matyt, šio laiško labiau reikėjo siuntėjui, nors gavėjo pasiekti jis ir negalėtų.
Pasiilgau Tavęs