Nerijus Pugačiauskas
Visi kalba apie dabartinę situaciją. Pandemiją. Koronavirusą.
Laukiama, kada tai greičiau pasibaigs. Idealizuojamas kiek daugiau nei prieš pusmetį buvęs „normalus gyvenimas“. Fantazuojama, kada vėl „viskas bus kaip buvo“. Visi laukia, kad galės pasakyti, kad tai – jau praeitis. Kad tai – jau praėjo. Gyvename paskendę pagražintos praeities vaizdiniuose ir įsitvėrę ateities, kurioje nebėra pandemijos.
Visi kalba apie dabartinę situaciją. Bet nekalba apie tai, kaip jaučiamės. Kokios mintys sukasi galvoje, kaip slegia nuolatinė nežinomybė, kaip sunku suvokti, kad nekontroliuojame daugelio dalykų, kokie maži iš tikrųjų esame visatos didybėje.
Ilgesys.
Daugelis mūsų disocijuojasi ir sunkiu laiku gyvena savo sukurtoje realybėje ar iliuzijoje. Retas išdrįsta ir sukaupia visas valios pastangas sustoti, įkvėpti, iškvėpti ir išgyventi viską, ką jaučia. Nebėgti, neneigti, bet pajausti save, savo kūną, aplinką, pasaulį šią akimirką.
Ir štai čia pasirodo jaunoji tapytoja, meno vadybininkė, magistrė Lina Zareckaitė.
Ji ne tik sugebėjo priimti bei suvokti dabartinį, bet ir ją išnaudoti. Lapkričio 3 dienos rytą „Pylimo galerija“ atvėrė duris į Linos darbų parodą „Pasaulio mozaika“, kuria menininkė atvėrė duris į savo širdį bei mintis. Kodėl ši paroda svarbi? Kodėl ji turi išliekamąją vertę? Kodėl šie paveikslai bus istorija? Pagalvokime, iš kur dažnai ateina istorija. Prisiminkime pasaulinius karus, tarpukarį Lietuvoje. Ar žinotumėme, ką žmonės išgyveno tuo metu be kūrybos? Poezija, dienoraščiai, filmai, muzika… Bet kokia saviraiškos forma atskleidžia tikrąjį paprastų žmonių gyvenimą sunkiuoju laikotarpiu. Aš tikiu, kad turime aprašyti, ištapyti, apdainuoti, kitaip įamžinti pandemiją. Šis unikalus laikotarpis taip pat priverčia kurti unikaliai, kitaip nei gyvenant įprastą gyvenimą.
Išnaudoti esamą situaciją ir sukurti kai ką nuostabaus ėmėsi ir L. Zareckaitė. Nors, kaip ir daugeliui Linai šis laikotarpis nebuvo lengvas, ji nusprendė praplėsti vidinę kūrybinę erdvę bei akiratį. „Pasaulio mozaikos“ paveikslais kūrėja nebandė nustebinti, priblokšti, šokiruoti žmonių. „Šie darbai yra natūralus mano būsenos perteikimas dabartiniu pandemijos laikotarpiu,“ – sako Lina. „Tematika, kurią paliečiu, reikalauja ne tik ramybės ir susimąstymo, bet ir pozityvaus požiūrio į pasaulį, kasdienybę, viską, ką turiu priimti. Kodėl turiu priimti? Kad gyvenčiau harmonijoje su savimi pačia. Kad jausčiau save.“ Lina stengėsi nebėgti nuo savęs ir, paprastai sakant, išjausti jausmus.
Paroda padalintai į keturias dalis. Pirmoji skirta gamtos stebuklams, suteikiantiems prasmės. Žiūrovo akiai suteikiamas kone juslinis malonumas keliauti per jos žaidimų suformuotus paviršių peizažus. Antroje dalyje paveikslai „Viltis“, „Gylis“ bei „Laikas kartu“ atspindi egzistencinius elementus, kurių svarba labai išauga būtent žmonijai sudėtingu laikotarpiu. Minėtos dvi parodos dalys ir yra apie tai, ką minėjau: harmoniją, aplinkos ir savęs jautimą, atsigręžimą į save.
Tačiau toliau seka kur kas labiau intriguojantys ir sunkiau įsivaizduojami darbai. Trečios dalies paveikslai „Netikėtas svečias“, „Narcizas“, „Ananasai kosmose“, „Sostinės“ simbolizuoja šių dienų būties neišvengiamybę, bet su polėkiu. Paskutinieji paveikslai „Aureolė“, „Karūna“, „Saulės vainikas" yra žodžiai, kurių pirminė prasmė lotynų kalba reiškia „Corona“.
Visi paveikslai pasižymi itin savitu pasaulio matymu, išreikštu per aktyvią kūrybinę vaizduotę, fantaziją bei daugiasluoksnę tapybos kalbą. Spalva gula ant spalvos, aliejiniai dažai persipina su akriliniais, išsilieja į spalvines dėmes, drastiškų potėpių prisilietimai „sušiaušia“ paviršių ar pereina į ramią lesiruotę. Tačiau tiek dažas, tiek potėpio mostas sustingsta ten, kur menininkė regi esant reikalinga.
Reikalinga buvo įamžinti ir mintis, jausmus, galvoje užstrigusius vaizdinius. Tai padariusi Lina sukūrė tai, kas kažkada bus istorija. Istorija, kuri pasakos ne tik apie jos, bet ir kiekvieno žmogaus išgyvenimus pandemijos metu.
„Pasivaikščioti“ po virtualią L. Zareckaitės parodą „Pasaulio mozaika“ galite čia: