Ieškoti
  • Cikados

Metas žydėti

2020 m. kovo 31 d.

#karantinouzrasai


Tekstas: Ieva Pudžiuvelytė

Nuotrauka: Katažyna Juchnevič



Du, nulis, du, nulis, nulis, trys, vidurys. Atskrido vyturys. Pumpuras subrendo, atėjo metas skleistis pirmiesiems lapeliams.


Atskridęs vyturys atnešė saulėtas dienas į mano pasaulį. Rodės, viskas nuklota margaspalviais žiedais, žaidžiančiais žaižaro žaidimus su saulės spinduliais. Rodės, viskas savo vietose, taip, kaip turi būti, rodės, tik mažas žingsnelis mane skyrė nuo to, kas vadinama harmonija. Jaučiau savyje pumpurą, jau ilgą laiką bręstantį, augantį ir tvirtėjantį. Dienos ir naktys priklausė man, o aš – joms. Užmezgiau ryšį su savimi, pasauliu, Visata. Atrodė, jog jaučiau tai, ką reiškia jausti nirvaną.


Buvau laiminga. Beprotiškai laiminga. Turėjau tiek šviesios energijos savyje, kad trykšte ja tryškau. Šiai energijai ilgai brendau ir pagaliau, atrodė, subrendau. Mano pumpuras ėmė pamažėle skleistis. Pagaliau, atrodė, pagaliau atėjo mano laikas žydėti!


Bet. Yra Visatos dėsniai. Žinomiausias pirmas termodinamikos dėsnis skelbia: energija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta. Iš niekur neatsiranda – akivaizdu. Mano pumpuras – keliolikos metų ilgo ir nuoseklaus darbo su savimi vaisius: augimo, nuopuolių, tobulėjimo, taisymo, mokymosi… Ilgas procesas suformavo tai, kuo akimirką galėjau iš širdies pasidžiaugti. Bet dėsnis, kaip ir visa aplink, turi dvi puses: energiją ir niekur neišnyksta. O aš spinduliavau energija pliūpsniais. Ne, bangomis! Net ir ne mažytėmis Baltijos jūros bangomis, o cunamiais! Cunamiais, susiformuojančiais vandenynuose, galinčiais nublokšti ištisus miestus.


Tokia energija, kokią savyje laikiau, negalėjo išsisklaidyti be padarinių. Mano sąmonė buvo plati kaip vandenynas, tad ši ir sugebėjo išmesti į krantą milžinišką, gyvenimą apversiančią bangą.


Buvo uždėtas stiklinis gyvenimą suvaržantis gaubtas.


Na, gerai, galvojau, juk tai – laikina. Laikina. Viskas yra laikina. Dėkok už viską, ką siunčia Likimas, nes viskas tik – krislas Laiko jūroje. Ačiū. Ir nė lašo sarkazmo, cinizmo, priekaištų ar nusivylimo. Dar ne tai pasaulis ištvėrė ir dar ne tai ištvers, o aš, pasaulio dalis, tversiu kartu. Pumpuras pasimuistė, bet neatsikalbinėdamas grįžo į miego režimą laukti geresnių laikų.


Kiek ilgai galima išbūti tarp keturių sienų? Prisipažinsiu, neilgai. Ypač, kai saulutė taip meiliai glosto skruostukus ir dovanoja po tamsios žiemos išbalusios odos išsiilgtą laimės vitaminą. Pasirenki daryti nuodėmę ir, užsimetusi padoresnį megztinį ant liemenėle nepridengtos krūtinės, sakalo akimis matuodama saugų atstumą tarp kito nuodėmingojo, išeini. „Išeini, aplinkui – gyvenimo potvynis“, kuris tikrąja tų žodžių prasme „visus širdies kalnus baigia apsemti“. Nuodėmingai ragauju gyvenimo, verdančio, pasiutusiai verdančio, medžių šakose. Akimis nematomi, iš visos krūtinės čirškiantys padarėliai demonstratyviai pasiskelbia pasauliui esantys pabudę ir pasikinkę keturis vėjus lekioja debesų keliais. „Bendrai pasiutimas eina“ dėl kažkokios mikroskopinės gyvybės formos „taigi neimsi perneval trūnyt ir senti“. Tada ir suima graudulys: kokia neteisybė pasitikti pavasarį po stikliniu gaubtu! Širdutė cypdama pro visus dvylika porų šonkaulių yra pasiruošusi išsisprausti ir bene raitytis po patvorius, bet kur, tik ne narve. „Ir man, – šaukia, – ir man leiskit palekioti su gulbėmis ir gervėmis, ar vėjavaikiui vėtros vietoje pabūti…“

Bet mintys šios – nerimtos, stačiai pavasariškos, lygiai kaip nūdienų vėtros atskrieja ir nuskrieja, lieka tai, kas nepalieka niekada: vargai, darbai.


Vargas – visa šio žodžio paletė užpildyta niūriomis asociacijomis ir negatyvu. Ogi visai be reikalo. Rūpesčiai yra tai, kas verčia judėti, kas leidžia pajusti vertę… bet ko. Kiekvieno kavos puodelio, išgerto jaukioje kavinukėje su širdžiai mielu žmogumi po įtemptos darbo savaitės; kiekvieno balsą atimančio ir kojas nuvarančio vakarėlio penktadienio vakarą; kiekvienos išvykos, nesvarbu, ar tūkstančio metrų, ar kilometrų atstumu nuo namų; kiekvienos paskaitos, praleistos gyvoje, teatrališkoje diskusijoje, raudonai nudažančioje skruostus; kiekvieno kultūros brizo bibliotekoje, spektaklyje ar koncerte… Ar mielos akimirkos būtų lygiai tiek lengvos, jei nebūtų šalia sveriamas vargas? Vargas – natūralus gamtos ritmas, suintensyvėjantis, nurimstantis, banguojantis… Visada, žmogau, esi lydimas rūpesčių, klausimų, rizikos ir baimių, tačiau be to, kas slegia, juk nepajustume sielos pakylėjimo.


Dėkok už viską, ką turiu galimybę patirti. Kiekvienas nemalonus žmogus, su kuriuo kada teko susidurti, kiekvienas sunkus darbas, kurį reikėjo dirbti, kiekviena įtempta, streso kupina diena, kiekviena netektis, kiekvienas nenumatytas scenarijus, apverčiantis planus aukštyn kojomis… Neaprėžta aibė dalykų, kurie nutiko, nutinka ir gali nutikti, gniuždo, smukdo, išverčia iš koto, priverčia atsitiesti, augti ir tobulėti. Kai nesame pajėgūs pakeisti aplinkybių, visada galime pakeisti požiūrį. Užuot „Kaip jaučiamės, kai kažko negalime?“ klausiame savęs: „Kaip jaustis, kai kažko negali?“. Yra neaprėžta aibė dalykų, kurie nenutiko, nenutinka ir, ko gero, niekada nenutiks, todėl dėkoji už tai, ką gavai, ką turi ir ko gali netekti.


Eini tarp medžių plikomis šakomis, tik ką nužertų pirmaisiais katinėliais, ir sustoji. Džiaugiesi ir dėkoji, kad nepaisydama išdykėlių parazitų ar energetinių cunamių gamta atlieka savo pareigą sukti rėdos ratą. Nepaisant to, kad vargstam ir „vėlei ant laukų trūsinėdami vargsim“, gamtos statiška dinamika suteikia užtikrinimą, kad viskas ateina… ir praeina. Kaip kiekvienas įkvėpimas yra lydimas iškvėpimo, taip kiekvieną naktį keičia diena. Užsimerki ir jauti, kaip kiekviena kūno ląstelė paklūsta gamtos dėsniams, pajunti tokią pilnatvę ir tokį stiprų ryšį su visa, kas aplink, kad vėl nori šaukti, šokinėti, šokti, bet prisiminusi, kokius padarinius paskutinįsyk sukėlė energetiniai pokštelėjimai, nusprendi šįkart įkrautą bateriją įjungti ten, kur pozityvi energija kurs aplinką pumpuro žydėjimui.

Nuglostyta katinėlių ir saulės spindulių grįžau į uždarą vienutę išpirkti savo nuodėmių. Sėdėjau su nuolankia intencija vargti bitų laukuose ir… švytėjau. Švytėjau vargdama laukuose, kuriuose norėjau vargti. Sėdėdama ant mažytės kėdės, apribota keturių kambario sienų jutau savyje pasaulio ilgumas ir platumas, besidriekiančias į beribes Visatos erdves, mano visa esybė buvo sutelkta būtent į tą aukštąją akimirką, kai niekas nebekėlė baimių, nerimo ar klausimų. Pumpuras įskilo ir nevaržomas skleidėsi iš nuogos krūtinės parodyti pasauliui po stikliniu gaubtu savo grožį. Kas galėjo pamanyti, kad nėra pasaulyje jėgos, galinčios užgniaužti subrendusio pumpuro žydėjimą…