Tekstas @ Tomas Pabedinskas
Nuotraukos @ zurnalascikados
Sausio 19 d. į Mo muziejų rinkosi Lietuvos klasikinės fotografijos gerbėjai, fotografai ir, galbūt, žiūrovai, kuriems tai buvo pirma artimesnė pažintis su Lietuvos fotografijos mokykla ir jos kūrėjais. Gausų būrį lankytojų į Mo muziejaus renginių salę priviliojo dokumentinio filmo „Romualdas Požerskis. Fotografija – mano religija“ peržiūra. Šeštadienio vakarą užsukti į muziejų buvo verta ir dėl išskirtinės progos po filmo peržiūros paklausyti Lietuvos fotografijos klasikų Romualdo Požerskio, Antano Sutkaus, Aleksandro Macijausko, Stanislovo Žvirgždo ir jaunosios kartos fotografo Artūro Morozovo diskusijos, kurią moderavo menotyrininkas Tomas Pabedinskas.
Dokumentinę apybraižą apie vieną žinomiausių Lietuvos fotografų sukūrė ir vakaro metu pristatė filmo idėjos autorė Ugnė Vedeikaitė su kūrybine komanda – Vytauto Didžiojo universiteto Romo Sakadolskio medijų labaratorijos studentais. Pusvalandžio trukmės filme jo autoriai pabandė papasakoti R. Požerskio 40-ties metų kūrybinio kelio istoriją, kurioje, pasak jų, tilpo daugybė įvykių: „nuo metų, praleistų motociklu skrodžiant naktį, iki dienų, atimtų iš šeimos ir atiduotų fotografijai, bei popiečių, stengiantis nugalėti save ir pasiryžti eiti fiksuoti tų, kurie nenorėjo atsidurti objektyvo taikiklyje“. Filmo kūrėjai prisipažįsta, kad ne tik žavėjosi, bet ir stebėjosi išgirstais pasakojimais. Tai matyti ir filme – jis susideda iš paties R. Požerskio bei jo kolegų ir bendražygių (A. Macijausko, A. Sutkaus, Zenono Langaičio) išraiškingų pasakojimų apie Lietuvos fotografijai svarbius įvykius, bet daugiausia – apie R. Požerskio asmenybę. Istorija čia atgaivinama jautriuose, asmeniškuose, tačiau ne sentimentaliuose prisiminimuose. Į fotografijos klasiką iš šių dienų pozicijų filme bando pažvelgti A. Morozovas ir T. Pabedinskas. Filme nekeliamos diskutuotinos, problemiškos kūrybos vertinimo temos, apsiribojama R. Požerskio kaip kūrėjo pristatymu ir nesigilanama į kitus jo asmenybės bei gyvenimo aspektus. Tačiau filmą žiūrėti lengva, iš skirtingų žmonių pasisakymų klostosi įsimintinas, ryškus pasakojimas apie reikšmingą Lietuvos fotografijos raidos tarpsnį ir vieną svarbiausių jo dalyvių.
Kuo šį kienmatografinį pasakojimą galėjo papildyti jį lydėjusi diskusija? Pirmiausia, šiandien vis rečiau pasitaikančia proga išgirsti apie Lietuvos fotografiją kartu „gyvai“ kalbant jos klasikus ir tyrinėtojus: A. Sutkų, A. Macijauską, R. Požerskį, S. Žvirgždą. Daugelis tą vakarą prisimintų faktų fotografijai besidominčiai auditorijai galėjo būti žinomi, bet fotografų neslepiama jų ilgametė kūrybinė bendrystė ir neblėstantis artimas žmogiškas ryšys kiekvieną kartą maloniai nustebina iš naujo. Be to, kiekvienas diskusijos dalyvis į tuos pačius fotografijos reiškinius ir prisiminimus apie R. Požerskį žvelgė vis iš kitos perspektyvos: asmeniškos ir subjektyvios ar apibendrinančios ir primenančios lietuviškos fotografijos istorijos faktus. Taip fragmentiškai, tačiau betarpiškai ir įvairiapusiškai diskusijos dalyviai savo pasakojimais „piešė“ praėjusių dešimtmečių ir tuometinės fotografijos vaizdinį. Kaip tik tokie vakarai, pasakojimai ir juos ateičiai išsaugantys filmai ar tekstai padeda kurti ir išlaikyti lietuviškos fotografijos fenomeno mitologiją, o tuo pačiu – ir dalį mūsų kultūrinės tapatybės.