2020 m. kovo 20 d.
Tekstas: Skirmantė Adomavičienė
Nuotrauka: Katažyna Juchnevič
Šiandien nusprendžiau negalvoti apie virusą. Atsiriboti nuo visos informacijos. Pavyko. Visas penkias minutes. „Na, kaip jūs jaučiatės?“ – atskriejo žinutė ir aš per sekundės dalį supratau, kad klausia apie tai, kaip sekasi išgyventi pasikeitimus dėl to prakeikto COVID-19. Tai sklando ore, mumyse, nuo to nepabėgsi. Niekur. Patarimas žiūrėti į viską pozityviai – geras, tik jis turi trūkumą. Čia tas pats, jei statydama namą sakyčiau: „Ei, gal imam ir pradedam ne nuo brėžinių, pamatų, sienų, o tiesiog iškeliam stogą? Gražų, raudoną, kad visi iš tolo matytų, gėrėtųsi. Kam to nuobodaus ir ilgo proceso? Stogas ir baigta!“ Manot, išprotėjau? Gal. Bent trečdalį dienos tikrai maniau, jog einu iš proto. Ne, ne dėl karantino. Neturiu bėdų būti namie, niekada neturėjau. Vaikystėje mane baudė varydami į lauką. Nežinomybė ir kontrolės praradimas. Štai mano dvi „draugės“.
Norite universalių nuorodų, vadovų, patarimų, kaip jaustis ir elgtis? Mes – per daug skirtingi. Ekstravertai, intravertai, neurotikai, pozityvūs, optimistai, realistai ir visokie kitokie. Tad kas gali būti universalaus? Atsakysiu. Gali. Vienintelis visai žmonijai būdingas dalykas – jausmai. Mes jautėme, jaučiame ir jausime. Nuo jų nepasislėpsi nei po knyga, nei piešdamas, nei gerdamas, nei sportuodamas. Jausmus reikia išmokti priimti, susigyventi su jais, suprasti. Nenorite – nesutikite. Tik viskas, kas nuslopinta, randa savo kelią: per sapnus, psichosomatinius sutrikimus, net elgesį.
Jokiu būdu nesiekiu pamokslauti, mokyti. Nė ginčytis neketinu, tiesiog nežinau, ar esu teisi, kaip bebūtų keista. Viskas, ką noriu pasakyti, tai – leiskit būti sau žmogumi. Su visomis baimėmis, nerimu, liūdesiu, netobulumais (kad ir ką tai galėtų reikšti).
Jaučiu pareigą (dėl kadaise įgytos specialybės) nuraminti visus, kad tai, ką šiuo metu išgyvenate, yra normalu. Visi mes keliaujame per netekties stadijas. Visi skirtingai, taigi nesusipratimų dar bus. Žmonės vyko į keliones ne tam, kad ką nors užkrėstų, ir nėra jie visi bukapročiai, tiesiog negalėjo suvokti, kokia rimta situacija. Aš ir negalėjau. Tikrai, nuoširdžiai prisipažįstu, nebijojau nė trupinėlio, nepanikavau ir, atrodė, viskas per daug išpūsta žiniasklaidos. Visi pykstantys (tai, beje, viena iš stadijų) pykite, manau, praeis. Nebent komplikacijos ir jūs tame kunkuliuojančiame emocijų katile užstrigsite per ilgai. Terapija turėtų padėti. Pyksta žmonės skirtingai, vieni ant keliautojų, antri – kinų, treti – mamos, kuri sako: „Kaip bus, taip“ ir nesilaiko karantino. Kaip mano viena gera draugė pasakė: „Tai gal ji stovėdama prie šviesoforo žalios šviesos nelaukia? Šauna sau tiesiai per raudoną, ai, kaip bus, taip“. Ar norėčiau jus pamokyti būti supratingesniais, susidėlioti prioritetus, nebūti suš... rasistais? Aišku. Bet ai... Pykite, nepamiršdami Baudžiamojo kodekso.
Kitas etapas (kai baigiasi neigimas ir pyktis) – liūdesys ir depresija. Neišvengiamai ateis. Tikriausiai verksite. Aš jau kelis kartus verkiau. Dar galvojau, ar taip jautėsi žmonės prasidėjus karui. Arba žmonės Černobylio mieste. Vieną dieną nueini miegoti, palikdamas baltus dažus prie nebaigtos tvoros, kitą tave kažkur gabena autobusu. Kaip jau sakiau, kadangi nesureikšminau šio koronaviruso, vis dar svarstau, kas nutiko naktį iš kovo 11-osios į 12-ąją? Kokiame, po velnių, paraleliniame pasaulyje atsikėliau? Tiek to, ką padarysi, taip atsitiko man, kuriai neigimo stadija užsisėdėjo kiek per ilgai.
Kai pasaulis apsivertė, aš tik sėdėjau prie telefono, kas dvi minutes sekdama atnaujinimus. Gal čia tik aš, bet man nepavyko galvot apie dalykus, kuriuos ramiai reikia nuveikti būnant karantine. Bandžiau skaityti, bet kai atverčiau trečią lapą suvokdama, kad neatsimenu nė vieno žodžio, pasidaviau. Tada ėmė eiti atsisveikinimo laiškai. Čia tik aš juos taip vadinu, nes man jie tokias emocijas sukėlė. Išties ten – tik informacija. „Mokykla uždaroma dėl koronos, COVID-19, bla bla... dėl saugumo iki future notice. (Gyvenu svetur, todėl angliškai, bet neabejoju, ir Lietuvoje žmonės gavo panašių žinučių.) Tada dar viena tokia pati žinutė iš kitos mokyklos, koledžo, darbo ir t. t. Visi atsisveikina ir linki stay safe. Brrr... Ko gero, baisiausia, kad nėra jokios grįžimo datos. Nežinomybė. Vėl jaučiuosi kaip ta maža mergaitė prie dantisto durų. Sėdžiu baltame, vaistais pridvokusiame koridoriuje, skaičiuodama išeinančius vaikus ir rankose spausdama nelemtą talonėlį. Dar nežinau, ar labai skaudės, bet, kad skaudės – šimtas procentų. Ir tai – tik košmaro pradžia, tik laukimas, dar reiks praverti duris, nuslinkti iki tos rudos kietos odinės kėdės, išgirsti, kaip suūžia grąžtas, akimirksniu paleisdamas į orą svylančio kaulo kvapą. Visas baisumas – prieš akis. Galvoje turiu milijoną asociacijų, vaizduotė yra viena stipriausių mano pusių. Pasiliksiu jas sau šį kartą.
Ką gi, išgyvenę šoką netikėsim, pyksim, liūdėsim, bet kaip ir traukiniu iš Klaipėdos į Vilnių, taip ir šioje kelionėje pasieksim susitaikymo stadiją. O tada jau kas skaitys, kas rašys, kas pieš ar keps pyragus. Adaptacija visais laikas padėjo gyvybei išlikti.
Ir kaip kažkas sakė, net kai grįšime, pasaulis bus pasikeitęs. Į kurią pusę, priklausys nuo kiekvieno. Šiandien palinkėsiu visiems, kad ne tik tualetinio popieriaus nepritrūktų, bet ir žmogiškumo. Stay safe.