Ieškoti
  • Cikados

Pandemijos (COVID-19) įtaka kultūrai: Eduardo Šlekys Gimenez

Dainininkas, muzikantas, tango mokytojas Eduardo Šlekys Gimenez


Per 21 darbo metus Lietuvoje, kai įkūriau „Tango“ akademiją, mokiau šokti ir dainuoti, matau, kad pasikeitė daugelis plačiosios visuomenės papročių ar įpročių. Tada argentinietiškas tango buvo naujiena, žmonės užpildė teatrus, o pamokose buvo pilna norinčių išmokti šio meno. Visuomenę džiugino tango muzika: Astoras Piazzolla, Carlosas Gardelis, Anibalas Troilo. Šokyje žmonės ieškojo naujų manierų, kitokio bendravimo būdo, mokėsi suprasti ir pajausti kitą, juk jis – ne vien aistringas, bet ir rafinuotas, ir jautrus. Tango yra sudėtingas, norint šokti gerai, reikia mokytis apie trejus metus, turėti daug kantrybės, atsidavimo, tam tikros filosofijos.

Nuotraukos autorius @stepdraw

Matau, kad po 21 metų daug kas pasikeitė. Žmonės dabar linkę mokytis paprastesnių, lengviau išmokstamų šokių, kuriems nereikia sielos, šokis tampa fizine, bet ne jautria menine išraiška. Šiuo metu daug dėmesio skiriama išoriniam grožiui ir perdėtam seksualumui parodyti. Populiariausiuose XXI amžiaus šokiuose tiesiog gundoma, judinami klubai ir suviliojamas vyras. Šiek tiek pasimokius galima šokti „socialinį šokį“. Negana to, tu gali šokti vienas, nes yra solo Latino stilius.

Tai mums sako, kad visuomenė yra linkusi izoliuotis, siekti individualios, o ne kolektyvinės naudos. Mes stengiamės patenkinti savo primityviausius poreikius ir nepaisydami partnerio. Deja, nebėra vidinių jausmų, baimių ar kompleksų ieškojimų, o galimybė tuo pasidalinti su savo šokių partneriu jau suprantama kaip silpnybė. Kaip ir būti tikram šokant, nes vyrauja noras pasirodyti geresniam. Galbūt dėl šios priežasties ir solo šokiai tampa vis populiaresni. Lyg visuomenė pati eina į savanorišką izoliaciją. Manau, kad gyvename savanorišku karantinu, bijome bendrauti, susitikti su nepažįstamais, kitų rasių, religijų ar homoseksualiais žmonėmis. Mus apima baimė ir godumas, mes norime įsigyti tik daiktus, naujus automobilį, namus, kelionę ir pamirštame pasidalinti tuo, kas yra gražiausia tango.

Tad dabar į karantiną norisi žiūrėti dviem aspektais. Pirmiausia – asmeniniu. Iš šio požiūrio taško žiūrint, tiek pirmasis ir dabar antrasis karantinas duoda teigiamų dalykų. Karantinas – tai intymumo, tylos, apmąstymų laikas, kai reikia susidurti su vidinėmis baimėmis, kurias slepiame. Jų mes ne visada parodome televizijai, socialiniams tinklams. Dažnai užglaistome „gražaus gyvenimo“ nuotraukomis savo socialinius tinklus, pasirodome, tarsi būtume tobuli. Dažnai savo gyvenimą, emocijas paslepiame arba norime užsimiršti išgerdami ar šokdami diskotekoje. Bijome būti netobuli, negražūs, dėl to reikia išorinio pastiprinimo. Tai – didžiausia nemeilė sau.

Neturėdami galimybių išeiti ir dirbtinai socializuotis, turime daugiau laiko pabūti su savimi. Pirmojo karantino metu pasipylė daug patarimų: kaip nepasiduoti šiuo laikotarpiu, kaip namuose sportuoti, skaityti knygas, o per televiziją žiūrėti juokingas ir nereikalingas laidas. Tam tikru mastu tai yra gerai, nes jei karantinas ir nori mus ko nors išmokyti, to, kad mes turime save suformuoti arba iš naujo sukurti, atsikratyti materialių ar gentinių dalykų, atstatyti savo vertybes, atidėtas į sapnus, planus.

Pažymėtina, kad daug porų išsiskyrė karantino metu. Tai aiškiai liudija, kad daugelį sieja materialiniai užmojai, paviršutiniški projektai. Negebėjimas būti kartu 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę yra įrodymas, kad šios poros nebuvo kartu dėl meilės ar bent bendrų vidinių interesų, o, matyt, labiau pasirodyti visuomenei ar savo šeimoms. Karantinas sukėlė tam tikrą katarsį, pavyzdžiui, išjungė ir iš naujo paleido kompiuterį, ištuštino neveikiančius ar pasenusius failus ir paliko tik tai, kas iš tikrųjų vertinga.

Žvelgiant iš kitos perspektyvos, žinoma, pandemija paveikė ne tik visus asmeniškai, tačiau ir kultūriškai. Tango kultūrą ji paveikė stipriai. Nebeliko renginių, užsiėmimų. Koncertuoti bandau virtualiai, bet tai tapo daugiau savanorystė, kūrybos pristatymas, bet ne pajamų šaltinis. Tango pamokos taip pat vyksta virtualiai arba individualiai su poromis. Tiesa, šokančiai šeimos porai sekasi geriau. Tačiau neturintys poros, saugodamiesi ir laikydamiesi rekomendacijų, nebešoka ir, deja, su kolegomis, bendraminčiais nesusitinka gyvai. Tango festivaliai atšaukti ir nukelti į kitus metus.

Nuotoliniu būdu dirbti yra ne tas pats, kas gyvai. Menas yra potyris, o žiūrovas salėje yra bendrininkas to, kas vyksta. Kartu kuriama emocija, užmezgamas ryšys. Teatre yra kita atmosfera, ji – tokia stebuklinga ir jos niekada nepakeis virtuali erdvė. Kartu matau, kad kultūros sektorius yra paliktas likimo valiai, savarankiškai dirbantys liko be pajamų šaltinio. Viskas palikta išspręsti patiems. Dėl to yra labai liūdna, nes, panašu, pramogos ir menas vis dėlto yra paskutinėje vietoje. Iš esmės tango bendruomenės jausmai liūdni. Mes žmonėms suteikiame džiaugsmo, teigiamų emocijų, tačiau COVID-19 situacija parodė, kad galbūt nesame tokie reikalingi.