Ieškoti
  • Cikados

Pandemijos (COVID-19) įtaka kultūrai: papuošalų kūrėjai Jurgita Alminaitė ir Sebastian Liotta

Apkeliavę įvairias Europos, Azijos ir Afrikos šalis tikrai nesitikėjome surasti sėkmę Lietuvoje. Ir tikrai ne per pasaulinę pandemiją. Visąlaik svajojau gyventi Žagarėje, bet nemaniau, kad tai įmanoma (turint omenyje mūsų darbą – papuošalų gamybą). Atrodė, kaip gali sektis čia, Žagarėje, kai įpranti dirbti Venecijoje, viename iš garsiausių pasaulio miestų. Baigę mokslus Venecijoje, negalėjome įsivaizduoti nieko kita, kaip tik toliau ten gyventi, dirbti, turėti šeimą...

Deja, mūsų finansinės galimybės sutrukdė planui. Kadangi nuoma buvo tokia didelė, nusprendėme už tą pačią pinigų sumą pakeliauti. Taip ir buvo. Sukrovėme daiktus į dėžes ir nusipirkome bilietus į Senegalą. Keliavome dvejus metus su kuprinėmis ant pečių, pardavinėjome gatvėse savo gamintus papuošalus. Nepale praleidome maždaug du mėnesius, nes Sebastianas mokėsi ilgai svajoto juvelyro amato.

Tik kelias dienas prieš kelionės pabaigą sužinojau, kad laukiausi. Dar viena svajonė išsipildė. Bet dabar reikėjo priimti sprendimą, kur gyvensim. Taip ir nusprendėme: Žagarėje. Mūsų širdyse nebuvo jokios abejonės. „Bet turite butą Vilniuje, kodėl negyvenate jame?“ – visi klausė. O mūsų didmiestis netraukė nė truputėlio. Be to, sakiau, visą gyvenimą norėjau gyventi Žagarėje.


Visgi didelė problema buvo darbas. Gi Žagarėje nelabai yra kaip užsidirbti, tuo labiau pardavinėjant papuošalus. Taigi dvejus metus kūrėme papuošalus ir vežėme į Italiją. Nuvažiuodavome mėnesiui ar dviem, kai būdavome patenkinti uždarbiu, grįždavome namo. Taip ir tęsėsi iki praeitų metų kalėdinės mugės Italijoje – paskutinės mūsų kelionės.

Vos grįžę išgirdome gandus apie kažkokį virusą Kinijoje. Tik nemanėme, kad jis mus pasieks. Pradėjome ruoštis kitam sezonui, tikėjome, kad niekas mūsų nesustabdys, vasarą vėl prekiausime pietų Europoje. Artėjant Žagarės vyšnių festivaliui pagalvojome, kad reikia bandyti, negi sėdėsime ir nieko nedarysime. Taip ir prasidėjo mūsų verslo nuotykiai Lietuvoje.

Sulaukėme labai didelio susidomėjimo tiek per festivalį, tiek po jo. Žmonės pradėjo skambinti, rašyti. Atvažiavo grupės net iš Vilniaus pažiūrėti, ką mes veikiame. Net vienas kitas žurnalas apie mus parašė. Pradėjome domėtis, kaip susitvarkyti dokumentus. Gal mums visgi išeis dirbti Žagarėje?

Kai daugelis bankrutavo, mes pradėjome savo versliuką. Rašėme projektus, tiesa, ne visada sėkmingai, bandėme gauti Kultūros pasą... Daugelis mokyklų susidomėjo mūsų edukacijomis. Gavome net asmeninės parodos pasiūlymą. Kuo toliau, tuo geriau. Kartais pagalvojame, ar tik COVID nebus geriausias mums nutikęs dalykas.