Tekstas: Teatro režisierė, dramaturgė, aktorė, Alytaus miesto teatro meno vadovė Andra Kavaliauskaitė
Paradoksalu, o gal kaip tik labai natūralu, vienąnakt sapnavau sapną: gimdau kūdikį. Jis gimsta prakąsdamas pilvą. Jo burna – pakaušyje, bet vos tik prakandęs išėjimą pro odą išnyksta su savo dideliais, bet minkštais dantimis, ir matau nuostabaus švelnumo kūdikio galvą. Taip, pasirodo, kartais švelnumą gali pajusti rankomis nepalietęs. Nusišypsau, sakau: „Ateiki, drąsiai, nebijoki.“ Ir matau, tarsi kūno net nėra, tik galva, kuri vis didėja ir galiausiai prispaudžia mane, giliai kvėpuodama kartoja: „Kvėpuok, kvėpuok, kvė… puok.“
Nubundu sunerimusi. Čia ženklas, kad artėja kūdikio atėjimas? Ar ir vėl sugrįžo mažylis, prieš kelerius metus nusprendęs dar luktelėti ir pasaulį išvysti kitąkart? Ar tai – tiesiog nerimas ir jo atspindys dėl to, kas vyksta šiandienos pasaulyje? Atsakymo lig šiol nežinau. O ir neieškau. Baugu. Lengviau tikėti trečiuoju variantu. Nors jame taip pat ne tiek jau daug šviesos, kiek norėtųsi. Bet vien dėl to, kad nesugebu prisijaukinti vienatvės.
Atrodo, prieš metus nė nebūtume patikėję, kad tiek ir taip reiks buksuoti. Šis stabtelėjimas, žinoma, turi ir šviesių momentų, bet nori nenori atkeliauja nerimas dėl ateities: ar dar sugrįšime į sceną? Kokie sugrįšime? Kada tai įvyks? Ar dar būsime reikalingi žiūrovui? Ar žiūrovas turės galimybę ateiti su mumis susitikti? Kaip kalbėsime, kokių formų atrasime, jeigu apskritai visa dar ilgai truks? Ar bus leista jų ieškoti, ar bus užtrenkiamos durys ir sakoma: „Metas galvoti apie kitus kelius“?
Nors mūsų teatras nuo pat pirmojo karantino nenuleido rankų ir užuot pasidavęs panikai, pakėlęs rankas, keliavęs atostogų, klausė: „Ką šiuo metu galime duoti?“ Taip gimė projektas „Vilnoniai pokalbiai“ senoliams. Tuo metu pačiai buvo stiprus kūrybinis mano monospektaklio „9.18“ procesas. Grįžę iš vasaros atostogų spėjome pristatyti minėto spektaklio bei „Žydų gatvelė“, „Makbetas“, „Marytė“ premjeras. Beje, „Makbetui“ iki skrydžio susitikimui su žiūrovu buvo likusios vos dvi dienos. Atrodo, bilietai įgyti, pasas pagamintas, lagaminai sukrauti, kelionės planas sudėliotas detaliai, su didžiausiu džiugesiu užmiegi: „Valio, jau poryt.“ Nubundi ir išgirsti: Skrydis nukeliamas. Nežinia kuriam laikui. Taip ir lieki sėdėti, ne itin suprasdamas nei ką išgirdai, nei ką jauti. Ir tai, ką jauti, yra tavo paties ar tik kitų sukeltas rezultatas, jo pasekmė? Lūkuriuoji. Vis dar lūkuriuoji. Tiki. Vilies.
Su nerimu laukėme ir premjeros „Marytė“, melsdamiesi, kad situacija nepasikartotų. Laimė, šis skrydis nebuvo atšauktas. Tik pakartoti jo dar nepavyko. Šiuo metu teatre taip pat ne tylu. Vyksta virtualūs susitikimai su jaunimu, vaikais ir senoliais pagal naująjį teatro projektą „suARTėjimai“, vyksta naujo spektaklio vaikams repeticijos, viliantis, kad visa netruks ištisus metus...
Teko ne vieną sykį atšaukti: teatro organizuojamas kasmetis festivalis COM.MEDIA buvo perkeltas taip, kaip šiuo metu pajėgus, t. y. į internetą; teatro jubiliejus pasitiktas be gausos renginių, apie kuriuos buvo tiek svajota; nemaža festivalių ir gastrolių atšaukta. Žodžiai: NUKELTA. ATŠAUKTA tapo kaip mantra. Administracijoje dirbantys nepaliaudami dėlioja ir vėl perdėlioja, dėlioja ir vėl perdėlioja grafikus, datas, planus, nes taip ir neišgirstama, kas ir kiek laiko mūsų laukia. Stinga konkretumo ir, nepabijokime to žodžio, atsakomybės. Nėra lengva. Jaučiu kolegų nerimą. Jaučiu artimųjų nerimą. Turbūt ir pats nerimas šiuo metu nerimautų.
Nemažai teatrų nufilmuotus spektaklius transliavo internetu. Tas persikėlimas į ekranus išties keistas, nes puikiai suvokiame, kad tokiu būdu rodyti spektaklį – itin rizikinga. Nebent jis specialiai tam nufilmuotas keliomis kameromis ir su specialia režisūra. Atsiradus didelei spektaklių internete paklausai, žiūrovas pajuto perteklių ir pasigirdo: „Pailsau.“ Žiūriu ir noriu išjungti, nes tai – ne tas pat, kas sėdėti teatro salėje. Nėra intymumo, ryšio, kuris susikuria spektaklio metu. Juk išties žiūrovas į teatrą atkeliauja kaip į svečius ar net pasimatymą. Tai – intymu. Jautru.
O ekranas... Jis tarsi pastato dar papildomą sieną, kuri atima tikrumo pojūtį, gyvai stebimą gyvenimą, visa tampa tarsi sintetinis, nejautrus, neįtaigus peizažas, nors aktoriai ir nuostabiai veikia, o pastatymas – genialus. Nors... ne visada. Pati stebėjau vieną premjerą ir ji mane palietė. Tik kyla klausimas: ar dėl to, kad esu teatro atstovė? O gal prisijaukinau ekraną ir nebestatau pati papildomų sienų? Gal kūrėjams tikrai pavyko sulaužyti to nuotolio barjerą? Ir tuomet smalsa sužadina. Norisi ieškoti kelių, kaip per nuotolį pasiekti žiūrovą, kurio taip išsiilgome.
Kurį laiką viduje vyko protestas, nesinorėjo nei rodyti spektaklių on-line, nei dalyvauti susitikimuose, tačiau atėjo diena, kai ir pačiai teko paspausti mygtuką START, kuris atvėrė naują erdvę atviram pokalbiui, jo ne vienam šiuo metu trūksta. Po kelių virtualių susitikimų, su paaugliais aptarinėdama savų spektaklių ištraukas, kalbėdamasi aktualiomis temomis, nustebau ir suklusau: nejau tai veikia? Paaugliai ne tik susitikimų metu klausosi, analizuoja, bet ir kalbasi. Po pokalbių vieni nori pakartoti, kiti sugrįžta laiškais, dėkoja, prašo susitikti, kai tik galėsime, jau gyvai su spektakliais, kuriuos aptarėme.
Mokytojai dėkoja, sakydami, kad patys nustebo, jog paaugliai taip atvirai dalyvauja pokalbyje, klausia: „Kodėl taip įvyksta?“ Ir aš atsakau: „Nežinau.“ Ir tikrai nežinau. Bet be galo džiaugiuosi, kad turime galimybę bent taip susitikti ir prakalbti svarbiomis temomis, kad galime kalbėtis, suteikti galimybę pasikalbėti, išsikalbėti. Kad turime galimybę susipažinti ir užmegzti pažintį, kurią galėtume vėliau pratęsti be ekranų ir interneto. Galime susitikti tuos, kuriems galimybės neleido, kurie tarsi per toli ir mums vis nepavykdavo iki jų nuvykti.
Ir po šių susitikimų pradėjau laukti kitų. Nepaprastai gera jausti, kad bent taip galima padaryti kažką gražaus, užuot užsisklendus ir laukiant, kol visa pasibaigs. Aš nežinau, kiek teatras yra patrauklus ir reikalingas per nuotolį, bet žinau tvirtai, kad tokiu laiku mes galime nemažai ir daug, tik reikia patiems nepabūgti to, ką šis laikas atneša. Ieškoti naujų kelių į žiūrovą. Taip, be galo ilgu... Viduje tarsi vilkų gauja kaukia, kaip norisi į sceną bent kartui...
Bet tada suklūsti: apie ką tai? Apie ką tie vilkų stūgesiai? Ar tai tik nėra egoizmas? Taip, scenos neturime. Ją ir tave kartu tarsi apgobė rūkas. Bet jis pasitrauks. Tikrai pasitrauks, tik nežinia kada. Ir kol rūkas yra, džiaugiuosi, kad vis dėlto turime galimybę prakalbti ir kalbėtis. Kartais išties tereikia atviro ir nuoširdaus pokalbio, ne svetimų tekstais, sukurtais pasauliais, o to, kuriame esame, savais žodžiais, kuriuos susitikimo metu diktuoja širdis.
Šis laikas dovanoja tai, ko trūko: sustoti ir sugrįžti prie paprasto, nuogo pokalbio. Tik norėtųsi, kad pavyktų kuo ramiau išgyventi šį laiką ir kad rūkas kuo švelniau pasitrauktų. Nesužeisdamas. Neįdrėksdamas. Nesugriaudamas. To linkėčiau kiekvienam. Kantriai, saugant save ir šalia esančius, neužmirštant nuoširdžiai, ne prabėgomis paklausti: „Kaip gi jauties?“
