„Nepatogus kinas“ įžvalgos apie COVID-19 pandemijos įtaką kino kultūrai, festivaliui ir santykiui su žiūrovu.
Kino pokyčiai
Pandemija jau antrą kartą užvėrė kino teatrų duris, tad kino industrijos pokyčiai – didžiuliai: filmų premjeros ir festivaliai arba nukeliami, arba persikelia į virtualią erdvę. Be to, nepaisant optimistinių žinių dėl būsimos vakcinos, kino industrija šiuos pokyčius greičiausiai išgyvens ir kitąmet – filmų gamybos mastas, natūralu, šiemet buvo mažesnis nei įprastais laikais, skubiai stengiantis išnaudoti pandemijos atoslūgius. Tarptautinio dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ organizatoriai svarsto, kad kitąmet tai gali atsispindėti kino teatrų repertuaruose bei festivalių programose – sumažėjus pasiūlai, jų sudarymas kels gal net daugiau iššūkių nei šiemet.
Festivalio organizavimas
Kadangi „Nepatogus kinas“ vyksta rudenį, jo rengėjai turėjo laiko stebėti ir analizuoti situaciją ir, nepaisydami vasarinio pandemijos atoslūgio, iškart ruošėsi antrojo karantino scenarijui – didžioji festivalio dalis buvo perkelta į virtualią erdvę, o „Nepatogaus kino“ tinklalapis tapo vartais į visus filmus ir nuotolinius renginius. Fizinėse erdvėse išliko šiek tiek konkursinės programos filmų peržiūrų Šiuolaikinio meno centre ir festivalio atidarymas Lukiškių kalėjime, kurio tiesioginę transliaciją galėjo matyti visa Lietuva.
Persikeliant į virtualybę organizatoriams buvo labai svarbu nepalikti žiūrovų vienų ir išlaikyti dialogą bei festivalio patirtį, žiūrėti filmus drauge, o vėliau juos reflektuoti. Tad „Nepatogaus kino“ metu kasdien vyko daug virtualių renginių ir patirčių – bendros filmų peržiūros, po kurių virtualioje kino salėje žiūrovai galėjo susitikti su kūrėjais ir herojais, aktualios diskusijos apie kiną ir filmuose nagrinėjamas temas, naudingi vebinarai, padedantys apie jas pasikalbėti.
Iššūkiai
Organizatoriai sako, kad festivalį teko išrasti praktiškai iš naujo ir greičiau įsisavinti bei išspręsti daugybę technologinių niuansų – šiemet intensyviausiai dirbo ne festivalio metu, o dar iki jo. Galiausiai net juos išsprendus, svarbiausi klausimai buvo susiję su žiūrovo patirtimi tokiame neįprastame festivalio formate, rengėjai analizavo ir strategavo, kaip ir kada jam norėsis dalyvauti festivalyje, kaip jam suteikti kuo daugiau bendrumo filmus žiūrint ne sausakimšoje salėje su bendraminčiais, o namie ant sofos, tačiau išlaikant festivalinio įvykio jausmą. Būtent tam buvo organizuojami virtualūs seansai („watch parties“) ir kasdien realiu laiku transliuojamos diskusijos.
Kūrybiškos priemonės
„Nepatogus kinas“ visada siekė būti prieinamiausias, plačiausiam žiūrovų ratui skirtas kultūros renginys. Ieškodami sprendimų, kaip į festivalį įtraukti žmones, neturinčius technologinių ar finansinių galimybių virtualiai žiūrėti filmus ir dalyvauti renginiuose, „Nepatogaus kino“ organizatoriai užmezgė labai gerus santykius su šalies bibliotekomis – beveik 200 Lietuvos vietų žmonės galėjo saugiai ir nemokamai žiūrėti nepatogius filmus. Ši partnerystė festivaliui padėjo per filmus ir diskusijas pasikalbėti su daugybe vietos bendruomenių, kurias įprastais formatais pasiekti ir sudominti gana sudėtinga.
Taip pat „Nepatogus kinas“ buvo, ko gero, pirmasis festivalis, žiūrovui pasiūlęs bendro žiūrėjimo patirtis – kiekvieną dieną sutartu metu virtualioje kino salėje žmonės kartu žiūrėjo filmus ir realiu laiku įspūdžiais dalijosi komentaruose. Paaiškėjo, kad žiūrovams tai buvo išties svarbu – neretai žmonės, nusipirkę konkretaus filmo peržiūrą ir tik vėliau atradę, kad tam filmui yra ir bendras seansas, skubėjo pakeisti bilietus, kad filmą virtualiai žiūrėtų kartu su kitais bei pabendrautų su kino kūrėjais.
Trūkumai ir privalumai
Didžiausias virtualaus festivalio privalumas – pasiekta didesnė auditorija. „Nepatogus kinas“ yra vienas iš daugiausiai po Lietuvą keliaujančių kino festivalių, kasmet aplankantis keliolika miestų. Šiemet ši misija išpildyta su kaupu ir festivalis buvo pasiekiamas kiekvienuose namuose, virtualiai aplankė miestelius ir kaimelius, kuriuose dar nesilankė. Tad misija pasikalbėti apie tai, kas iš tiesų svarbu, virtualybės dėka šiemet buvo įgyvendinta išties plačiai. Be to, žiūrovai, kurie galbūt niekada nebūtų į festivalį atvykę fiziškai, galėjo pabendrauti su užsienio svečiais. Tad virtualybė iš esmės panaikino atstumą.
Tačiau virtualus kino festivalis turi vieną ypač didelį trūkumą – filmų estetika ir paveikumas geriausiai atsiskleidžia didžiajame ekrane, kurio, deja, šiemet „Nepatogus kinas“ žiūrovams galėjo pasiūlyti itin nedaug. Tai itin svarbu eksperimentuojančiam, nekonvenciniam kinui. To reikia ir žiūrovui, tai puikiai atsispindėjo ribotuose seansuose Šiuolaikiniame meno centre, į kuriuos ne visi norintys tilpo. Organizatoriai sako, kad pasibaigus pandemijai teks kūrybiškai pasukti galvas, kaip būsimuose festivaliuose efektyviai sujungti fizinio ir virtualaus formatų privalumus.
Žiūrovai
Pasak rengėjų, šiemet itin tikslaus žiūrovų skaičiaus nustatyti neįmanoma, nes prie ekrano namie filmus gali žiūrėti visi namiškiai, tačiau nesumažėjęs aktyvumas džiugino – virtualioje kino salėje „Nepatogus kinas“ skaičiuoja daugiau nei 17 tūkst. peržiūrų iš 80 šalies miestų ir miestelių. Pozityviai nuteikia ir festivalio programos įkvėptų diskusijų peržiūrų skaičiai – tai, kas įprastame festivalyje būdavo prieinama nedideliam žmonių ratui, pasilikusiam salėje po konkretaus kino seanso, šiemet buvo pasiekiama tūkstančiams žmonių. Be to, gerokai išaugo festivalio sklaidos apimtys bei auditorija.
Dar viena netikėta tendencija – nauju festivalio formatu šiemet itin džiaugėsi vaikus auginančios šeimos, kurioms įprastai būna sudėtingiau ilgesniam laikui ištrūkti į kino teatrą, o virtuali kino salė yra prieinama be didesnių pastangų. Organizatoriai išgirdo daug gerų atsiliepimų ir padėkų, o ir statistika tai patvirtino: nemaža tam tikros amžiaus grupės dalis filmus žiūrėjo vėlai vakare, greičiausiai jau sumigus vaikams.
