Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus skyrius „Meno fortas“ gruodžio 1 d. Raseinių krašto istorijos muziejuje pristatė fotografijų parodą „Nematytas Nekrošius“. Režisieriaus Eimunto Nekrošiaus žmonos, daugelio jo pastatymų scenovaizdžio bei kostiumų dailininkės Nadeždos Gultiajevos sukurtų nuotraukų ekspozicija atveria žvilgsnį į jautrų genialaus kūrėjo pasaulį.
Daugiau nei šešiasdešimt netikėtų kasdienybės istorijų apie iškilų menininką pasakojanti paroda tarsi praskleidžia sunkią teatro uždangą, slepiančią šmaikštų, akimirkos teatrališkumą jaučiantį ir beginklį…prieš anūkes Eimuntą Nekrošių. Parodoje „Nematytas Nekrošius“ keliais sluoksniais lyg būsimo spektaklio etiudai persipina režisieriaus kasdienybę lydėję motyvai.
„Būtent Pažobrio kaime, jį supančioje neįtikėtinoje didžiulėje erdvėje, susiformavo Eimio asmenybė, jo žmogiškasis „stuburas“. Juk Šiluvoje buvo fantastiška biblioteka, kurios knygas nuo vaikystėje jis skaitė“, – teigia parodos „Nematytas Nekrošius“ autorė, dailininkė Nadežda Gultiajeva. Žymaus režisieriaus kūrybinių atradimų priešaušrį stebėjusi bei nuotraukose įamžinusi scenografė mena Pažobrio beržą, šiandienos vėjuose tapusį praeities nuoroda – kur stovėta didžiulio tėvų namo, ant kurio slenksčio kalbėta su režisieriaus tėvuku, ar būta kluono, atgijusio taip ir nepastatytos „Lituanicos“ scenografiniuose eskizuose. Čia kažkada gyventa kaimynų… Dabar – tik prisiminimų ūkuose išnyrantis laike ištirpęs Pažobris.
Pasak Nadeždos Gultiajevos, kartu su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi būdami gastrolėse ar kūrybinėse viešnagėse, pasitaikius laisvesnėms dienoms jiedu važinėdavo po apylinkes, atrasdami tikrąjį, negailestingų gamtos mostų nugairintą grožį. Lietuvoje atgaivą jiems suteikdavo pasivaikščiojimai po Markučius, Valakampius ar pajūrį, panirusį į žiemos glėbį. Kiekviena nuotraukose užfiksuota akimirka savyje talpina net po kelias unikalias istorijas ar judviejų patirtus išgyvenimus.
Scenografė Nadežda Gultiajeva, žiūrėdama į parodos nuotrauką, kur režisierius stovi prie kryžiaus formą atkartojančio medžio, pamena Nekrošiaus pozavimą su iškeltomis rankomis, lyg būtų nukryžiuotasis. Tąsyk maestro pakluso žmonai, liepusiai nuleisti rankas, nes „nu banalu net“. Tačiau jo tvirta stovėsena ant Šventosios pajūryje išlikusių apledėjusių medinio tilto polių byloja apie ryžtingą nuostatą, tarsi erelio, – šypsodamasi pamena dailininkė.
Vienas iš netikėtai ekspozicijoje atveriamų režisieriaus kasdienio gyvenimo momentų – tai bendravimas su anūkėmis, kurioms, pasak Nadeždos Gultiajevos, buvo leidžiama viskas. Ir tikrai. Kas gi daugiau išdrįstų Nekrošiui prilipdyti nupieštus ūsus, „išauginti“ žibuoklę ant kaktos, uždėti lankelį su katino ausytėmis ar paprieštarauti dėl privalomos sriubos, kuri įgauna visai kitokį skonį po režisieriaus pokšto su sniego kastuvu?
Kiekviena parodos „Nematytas Nekrošius“ nuotrauka – tai atvira emocija pulsuojantis, režisieriaus sukurtas fragmentas iš jau šiandienos spektaklio repeticijos, kurioje leista dalyvauti ir parodos lankytojams.
<><><><><>
LTMKM skyriaus „Meno fortas“ fotografijų paroda „Nematytas Nekrošius“ Raseinių krašto istorijos muziejuje veiks iki 2024 kovo 1 d.