Kai pavasarį prasidėjo karantinas, daug kas sakė: „Koks puikus laikas kūrybai!“ Jokio poreikio tada kurti neturėjau. Norėjau tik vaikščioti valandų valandas ir pilnais plaučiais į save kvėpti žydintį Hamburgo pavasarį. Lyg genys galvoje stukseno mintis: „Yra laikas gyventi ir yra laikas kurti.“ Man labai norėjosi gyventi.
Laikotarpio dvasia man kažkodėl priminė helenizmo periodą. Tai buvo istorinis laikotarpis, kai kūrėsi Aleksandro Makedoniečio imperija ir griuvo tradiciniai graikų miestai valstybės „poliai“. Keičiantis istorinėms aplinkybėms ir nusistovėjusiam gyvenimo būdui, to meto filosofinių mokyklų atstovai (stoikai, skeptikai ir epikūriečiai) savo dėmesį sutelkė išimtinai į etines problemas. Senovės graikų filosofai suprato, kad kai įprastinis pasaulis aižėja akyse, kai sunku paaiškinti, kodėl ir kas vyksta, kai nebeįmanoma planuoti ateities, svarbiausiu tikslu tampa išlaikyti sielos ramybę. Manau, kad mes gyvename panašiu laikotarpiu. Todėl kiekvienam dabar reikia ne tik klausytis gydytojų nurodymų, bet stengtis surasti būdų išlaikyti vidinę ramybę. Daugelį likimas stabdo ir sugrąžina į šeimas. Leidžia iš naujo ir kitoje šviesoje pažinti savo gyvenimo partnerį ir vaikus. Būnant vienoje erdvėje ilgą laiką kartu ne visiems paprasta išlaikyti toleranciją ir harmoningus santykius. Šis virusas yra išbandymas ne tik visoms visuomenės struktūroms, bet ir mūsų šeimoms bei kiekvienam.
Pavasarį prisivaikščiojusi ir prisikvėpavusi ėmiausi veiklos. Kol pirmojo karantino metu kiti tvarkė namus, daržus ir nuotraukų albumus, aš kaliau Vokietijos federalinių žemių pavadinimus ir jų sostines. Tiesiog supykau ant savęs: penkiolika sovietinių respublikų ir jų sostines iki dabar atsimenu, o šešiolikos Vokietijos žemių taip ir neišmoksiu? Pyktis kartais gerai motyvuoja ☺ Įvykdžiusi sau išsikeltą uždavinį, kibau studijuoti Hamburgo architektūrą ir gilintis į miesto istoriją. Kodėl šiuo laiku? Nežinau. Jau dešimt metų gyvenu Hamburge ir miesto man tarsi nereikėjo. Nebent svečiams parodyti. Užteko savo kiemo, šalia esančio Botanikos sodo bei poros gatvių senovinių vilų, vedančių Elbės pakrantės link. Na ir, žinoma, oro uosto, mano pabėgimo namo (t. y. į Lietuvą) ir į pasaulį vartų.
Nenutiko nieko tokio, kas būtų inicijavęs mano šį naują susidomėjimą Hamburgu. Nebent man bemiegant korona į ausį pašnibždėjo, kad jei lemta šiame mieste būt įkalintai nežinia kuriam laikui, tai geriau jį pažinti ir pamilti. O tai galiu padaryti tik apipynusi parkus, gatves ir namus istorijomis. Prikėlusi jas iš užmaršties.
Todėl gegužės mėnesį sužinojusi, kad vėl lankytojams atidaromas Hamburgo istorijos muziejus (gėda kam pasakyti, kad nė karto jame nebuvau), nedvejodama sėdau ant dviračio. Prie įėjimo man buvo pasiūlytas dezinfekcinis skystis ir popierinė servetėlė rankoms nusivalyti. Kai nusipirkau bilietą, darbuotoja iškart pranešė, kad išeidama pasiimčiau specialią dovaną, nes esu jų pirmoji lankytoja.
Tris valandas visiškai viena klaidžiojau po impozantišką pastatą, apžiūrinėdama eksponatus ir labai atidžiai skaitydama užrašus. Kiek įdomaus sužinojau! Na, pavyzdžiui, kad ir tokį faktą, jog garsiosios pasilinksminimų gatvės Reeperbahn vietoje seniau buvo virvių vijimo cechas, kuriam reikėjo tiesaus mažiausiai 300 metrų kelio, o 50 metrų burlaivyje naudojama net šeši kilometrai įvairaus storio virvių. Arba dar toks įdomus faktas. Gulbės nuo seno yra Hamburgo simbolis. Šiuo metu mieste jų priskaičiuojama 120. Dar 1674 metais miesto valdžia įsteigė iki šiol egzistuojantį specialų etatą gulbėms prižiūrėti. Iki XVI amžiaus egzistavo ir baudos už gulbių skriaudimą ar net įžeidimą: nuo trijų talerių iki trijų dienų kalėjimo. Gulbių tėvu tituluojamas pareigūnas atsakingas už visapusišką gulbių priežiūrą, taip pat ir perkėlimą į specialiai žiemojimui įrengtą vietą kanale, kurio vanduo šildomas, kad neužšaltų.
Tad pandemijai turiu būti dėkinga, kad galų gale susipažinau su Hamburgu ir jo istorija. Kaip minėjau, per karantiną neturėjau jokio noro rašyti. Jis atsirado tik birželio mėnesį, kai sugrįžo normalus gyvenimo ritmas. Tada sėdau ir pradėjau mistinių bei detektyvinių elementų turinčią istoriją „Šešėlių gaudytoja“, kurios veiksmas vyksta Hamburge. Knyga jau leidykloje ir pasirodys kitų metų pradžioje. Tikiuosi, kad pandemija greitu laiku pasitrauks ir vėl galėsiu atsiduoti kūrybai.
Pasaulis keičiasi neįtikėtinu greičiu, o mes turime galimybę savo akimis stebėti tokias globalias transformacijas, kurios paveiks kiekvieno individo ir visuomenės sąmonę. Kiekvienam atėjo laikas iš naujo įvertinti savo gyvenimą ir atsigręžti į fundamentalius filosofinius klausimus: kas aš esu, kokia mano gyvenimo prasmė ir vieta šiame pasaulyje.
Comments