top of page
  • Writer's pictureCikados

Sugrįžkim prie lino II

Moterys, vanduo, mauduolės, merginos, velėjančios žlugtu, išplaukiantys žvejybon vyrai –neištrinami senosios Lietuvos vaizdiniai, kurių neatsiejama dalis yra linas: drabužiai, audinys, ar tinklams regzti naudojamas lino siūlas. Linų, rankšluosčių, baltų drobių motyvas paplitęs vestuvinėse dainose, stebuklinėse pasakose, tačiau nepaisant tradicijų, turtingos tautosakos, etnografinio palikimo, apmirus linininkystės pramonei, linas yra po truputį pamirštamas.

Šešios Tekstilės rezidencijos Sugrįžkim prie lino II [1] – dalyvės Silvija Juozelskytė, Austė Jurgelionytė-Varnė, Indraja Kubilytė, Karolina Kunčinaitė, Kristina Šorienė, Lina Zavadzkė, kurių darbai eksponuojami parodoje, dešimt dienų praleido ežerų ir vandens krašte – Ignalinos rajone. Dalyvaudamos rezidencijoje siekė vieno tikslo – pasitelkiant vandenį sugrįžti prie lino. Ir tas sugrįžimas pavyko! Tekstilės kūriniai – tai visų pirma nepaprasto grožio medžiagos, faktūros, ornamentika, reljefas. Tai objektai, reflektuojantys platų patirčių spektrą: nuo ritualinių, tautosakoje apdainuotų buities objektų ar simbolikos, iki šiuolaikinių artefaktų, kai linas sujungia gamtos, buities ir metafizikos pasaulius. Visi kūriniai yra susiję su vieta – Aukštaitijos nacionalinio parku, Lūšio vandenimis, Palūšės pievomis ir kita augmenija, vietos kasdienybės artefaktais. Kalbant šiuolaikiniais terminais juos pavadintume įvietintu menu. Be to, jiems sukurti atsakingai naudoti vietiniai resursai – ežero vanduo, gėlės, žolės, medžių žievė, saulės šviesa, kuri šiose vietose ypatinga – visai kaip anais archainiais laikais. Gamtos resursus tausojanti kūryba naudojanti natūralias medžiagas, pasižymi procesų lėtumu ir atsakomybe. Visų parodoje eksponuojamų kūrinių forma yra paslanki – jie gali virsti išilgintu stačiakampiu, rietinio cilindru. Ilgumas ir driekimasis, vyniojimas tarsi atspindi transformatyvią lino būtį, virsmą iš žaliavos į audinį, o taip pat ir įsijungimą į amžinus gyvenimo procesus. Tačiau menininkės (pasisavindamos) turtingas tautosakos, buities tradicijas kartu jas šiuolaikiškai remiksuoja ir perkuria. Šeši I. Kubilytės dryžuoti rankšluosčiai, skirti rezidencijos dalyvėms, atiteks kaip dovana. Tokiu būdu menininkė susieja dvi – buitinę ir šventinę – gyvenimo dalis. A. Jurgelionytė-Varnė nusikėlė į buvimą virš vandens, ant vandens ir po vandeniu – plaukimą, panėrimą, akcentuodama ir procesą ir rezultatą. Jos batikos technika sukurtuose darbuose atsispaudžia vandens ir saulės ženklai, ant lino tobulais rombais nugula ar it pašiauštas ežeras nubanguoja tinklo ornamentas. K. Šorienė lino plokštumose išbandė augalų marginimo techniką – atspaudė žydinčių augalų spalvas ir formas ant ilgų it tiltas ar upelis audinių. Glamžytos, iki kulniukų L. Zavadzkės suknelės – it iš pelkių išnirusių laumių, o kartu ir antra žmogaus/os oda, taip pat sukurta naudojant atspaudus, tik ne gėlių, o lapų. Parafrazuodama šiame regione paplitusį vietinį valties tipą K. Kunčinaitė veltinio, lino, kokosų virvės ir natūralaus dažymo būdu sukūrė meninį objektą veltinę Nepririštą valtį. S. Juozelskytės nuregzti plonučiai tarsi voratinklis lino tinklai susieja liną ir vandenį, nukeldami žvejybos, vandens ir lino interneto (lino siūlo pagalba atsirado tinklas, linas sujungė rezidencijos menininkes ir įtraukė parodos dalyves/ius) karaliją.

Svarbus ir nematomas parodoje Tekstilės rezidencijos aspektas kūryba bendrijoje – tekstilinė seserystė, t. y. veiksmas vyko tariantis, perduodant patirtis, bendraujant, būnant tyloje, atrandant vietą. O taip pat ir bendruomenę įtraukiant į veiklą Palūšės regatos ir kitų mažų ir didelių atradimų metu. Tam įvardinti naudojamas terminas – dalyaujamasis ir įtraukiamasis menas. Kūriniai praplečia mūsų suvokimą apie liną ir jo galimybes ir kviečia prie jo sugrįžti šiuolaikiškai. Saulė Mažeikaitė


Paroda Sugrįžkim prie lino II (kuratorė Silvija Juozelskytė) vyksta Ignalinos krašto muziejuje (Ateities g. 4330119 Ignalina).

[1] Pirmoji Tekstilės rezidencija Sugrįžkim prie lino I vyko 2021 m., paroda vyko Utenoje, POKŠT galerijoje. Rezidenčių kūrybos priemonės – medžiagos, siūlai, audiniai, virvelės ir kt. iš lino. Audinių marginimui ir dažymui buvo naudojami vietiniai augaliniai dažai.

Comments


bottom of page