Search

Meno pusryčiai: Laisvydė Šalčiūtė ir Mantujos Rūmų atstovai


Straipsnio autorė: Judita Paužuolytė

Nuotraukos: Žalia Mėlynė

Prieš kelis mėnesius dalinomės „Contour Art Gallery“ paskelbta žinia apie menininkės Laisvydės Šalčiūtės sėkmę Veronos meno mugėje. Spalį vykusioje parodoje menininkė buvo pakviesta rengti parodą kartu su skulptoriumi Gehardu Demetzu viename didžiausių muziejų Italijoje – Mantujos (it. Mantova) kunigaikščių rūmuose (it. Palazzo Ducale). Veronos meno mugėje rūmų atstovai turėjo galimybę išsirinkti vienintelį menininką, kuriam galėjo įteikti pasiūlymą bendradarbiauti rengiamoje parodoje. Kodėl buvo parinkta dviejų menininkų sąjunga, Peteris Assmannas paaiškino: „Sujungus dviejų menininkų požiūrius ir darbą, galima pamatyti daug didesnį paveikslą, įžvelgti daugiau prasmių, kurios viena kitą papildo arba sudaro kontrastą. Ir mes labai didžiuojamės galimybe bendradarbiauti su Laisvyde“.



Kovo 19 dieną buvome pakviesti dalyvauti „Contour Art Gallery“ organizuotame susitikime su Mantujos muziejaus direktoriumi P. Assmannu, vicedirektore Renata Casarin ir vykdančiąja sekretore Elena Montanari. Jaukioje MO muziejaus kavinukėje prie pusryčių stalo tiesiogiai susipažinome su atstovais, kurie pasidalino mintimis apie L. Šalčiūtę ir parodos tematiką.


Išties galėtume apie tai kalbėti labai ilgai. Nuo to, kokia nuostabi Mantujos kunigaikščių rūmų istorija, kokių menininkų darbai ten turi savo vietas ir kokią meninės sintezės vietą generuoja dabartiniai jos vadovai, kokią įtaką visuomenei daro ten rengiamos parodos ir kaip jų sprendimas pakviesti Lietuvos menininkę prisideda prie mūsų šalies meno plėtojimo.


Bene didžiausią įspūdį paliko Mantujos rūmų atstovų atsakymas į klausimą, kaip jie renkasi menininką. Juk tai – labai kompleksiškas, daugelį aspektų apimantis sprendimas. Jų teigimu, tai yra nedaloma žinių, emocijų ir vizijos samplaika. Tikras be galo svarbus aspektų rinkinys. P. Assmannas sakė, kad pasitikėjimas sprendimu kyla iš daugialypės patirties ir bendro dialogo su kolegomis: „Galiu drąsiai sakyti, kad tai yra kelių žmonių bendradarbiavimo rezultatas. Mūsų atveju – trijų. Į Mantują atvykau iš kitokios aplinkos ir kitokio lygio meno aplinkos. Taip pat esu menininkas, todėl mano santykis ir patirtis su šiuolaikiniu menu yra atitinkami. O R. Casarin visai kitoks požiūris į šiuolaikinį meną. Jos kitokia patirtis, biografija, ji kitaip jaučia šią sritį. Todėl mūsų bendradarbiavimas yra paremtas diskusija. Kai du ar trys žmonės dalinasi savo požiūriais, jauti atmosferą. Tarsi žinai, kas yra ieškoma ir svarbu. Tai lyg peizažas – jis nėra vien tik apie vieną ar du kalnus, kuriuos gali matyti. Tai yra apie šių objektų samplaiką ir kuriamą bendrą vaizdą. Taip yra ir mūsų bendradarbiavime, ieškant menininkų. Žinoma, po to seka diskusijos, pamąstymai ir gilinimasis į techninius dalykus. Tačiau tai vyksta ne vien intelektualiu lygmeniu. Intelektualiai dažniausiai vertiname paskiausiai. Tai daugiau yra bendros krypties matymas, bendras kokybės jausmas“.





Aiškėjant, kodėl buvo pasirinkta Laisvydė, mus visus užplūdo tikras, tyras ir nedalomas svarbumo bei vertybių klausimas. Renata mus visus sustabdė ir nukėlė į apmąstymų oazę. Jautėme, tarsi būtume visi stipriai susikibę rankomis ir kalbėtume apie tai, kas yra mūsų pamatas. „Tai yra labai emocionalu. Ir tai yra labai svarbus taškas mūsų darbe, ypač dabartiniu laikotarpiu. Šių labai aukšto lygio menininkų, kurie dirbs kartu Mantujoje, skleidžiama žinutė yra be galo svarbi ir unikali. Pagrindinis dalykas, kuris kelia stiprias ir jautrias emocijas, yra tai, kad mes gyvename labai kritiniu žmonijos laikotarpiu. Visos tautos dabar tampa uždaros ir besiskaldančios. Mes norime, kad to nebūtų. Ir šie menininkai siunčia stiprią išgelbėjimo ir išvadavimo emociją. Jie savo darbais skleidžia emocinę jėgą, kelia šiuos klausimus, skatindami diskusiją ir bendrą sąmoningumą. G. Demetzas yra gana tiesioginės žinutės transliuotojas, o Laisvydės meno kalba – mažiau tiesioginė, subtilesnė ir ilgiau besitęsianti, kadangi labiau paliečia mąstymo formas ir principus. Jos darbai sukelia aido efektą, kuris suskamba žmonių mintyse. Taigi šių menininkų išraiška puikiai viena kita papildo iš skirtingų rakursų ir išreiškia idėjas, svarbias mums visiems. Mūsų tikslas – laikytis ir būti kartu, nepaisant to, kas mes esame,“ – dalinosi mintimis ir įžvalgomis R. Casarin.


P. Assmannas: „Kitas argumentas, kodėl mes pasirinkome šį duetą, – tai klausimas, į kurį menininkai ieško atsakymų, kaip yra svarbu išeiti iš standartų; sudėti skirtingas patirtis, pažiūras, tautas kartu ir išsinerti iš savo tapatybės. Jų darbai yra labai glaudžiai susiję su įspūdžiu ir išraiška. Tad savaime kyla klausimas, ar mes sugebame išeiti iš įvaizdžių vaidmenų? Juk šiuo laikotarpiu įvaizdžio tendencija lyderiauja. Aš ir pats dažnai nustembu matydamas, kaip kuriami įvaizdžiai, ypač internetinėse erdvėse, tai stipriai veikia mane ir kitus žmones. Tie patys vartojami prekių ženklai, gyvenimo būdas, panašios idėjos. Šie įvaizdžiai beveik visuomet yra susiję su vartojimo, o ne egzistencijos keliu. O jis būtent yra apie tai, kokius klausimus turime kelti sau. Kodėl mes čia esame? Kodėl elgiamės vienaip ar kitaip? Kaip galime reaguoti į kitų kuriamus įvaizdžius? Koks mūsų pačių susikurtas įvaizdis? Kaip jaučiamės savo kūne? Mes prarandame santykį su savo egzistencija. Mes pamirštame galvoti, kur ji prasideda ir baigiasi. Pamirštame kurti santykius ar apskritai juose būti“.


Šiais žodžiais ir norisi baigti susitikimo pristatymą. Akivaizdu, jog Laisvydės ir Gehardo duetas Mantujos parodų rūmuose patalpins vertybių, egzistencijos ir tapatybės pagrindo klausimus. Neeilinės erdvės ir patalpos, stiprus meninis kūrėjų identitetas ir raiškos formos kurs kontrastingą, tačiau ir kertinių susijungimo taškų turinčią meno sintezę.

Dar kartą iš visos širdies norime padėkoti „Contour Art Gallery“ už tikėjimą ir pastangas, o L. Šalčiūtei – už kūrybą. Palaikome iš visos širdies!


Paroda prasidės balandžio 4-ą dieną Mantujos kunigaikščių rūmuose (Italijoje).