Search

Tarptautinį pripažinimą pelniusi patyrimų opera tamsoje „Confessions“ pirmą kartą pristatoma Londone



2018 m. gruodžio 13 d., 19 ir 21 val., nuostabioje Round Chapel erdvėje (Londono rajone Hackney) pirmą kartą Didžiojoje Britanijoje bus pristatyta erdvinė opera tamsoje „Confessions“. Sukurta prieš 3 metus, opera jau pelnė tarptautinės publikos simpatijas ir kelis svarius apdovanojimus. Unikaliai vienos valandos operos patirčiai klausytojai kviečiami užmerkti akis.


Kokia yra mūsų vaizduotės galia? Ir kur tuomet slypi garso prigimties paslaptis, gebanti mumyse sukelti panašias būsenas, pojūčius ir vaizdinius? Ar muzika gali iššaukti bendrą kolektyvinę vaizduotę?


Šie ir kiti klausimai inspiravo operos „Confessions“ autorius – kompozitorius Rūtą Vitkauskaitę, Jensą Hedmaną ir dainininkę Åsą Nordgren – spektaklio sukūrimui.




Kalbiname kompozitorę Rūtą Vitkauskaitę

Ką manote apie intuicijos pradą? Ar turime jį visi? Kaip jo neprarasti?

_


Taip, manau, kad mes visi turime intuiciją. Ji tiesiog reiškia žinoti kažką instinktyviai, negrindžiant sąmoningais argumentais. Juk kai pirštu priliečiame karštą viryklę, jį iškart atitraukiame, nespėję net pagalvoti apie pasekmes. Taip būna ir kur kas subtilesnėse situacijose. Su vienais žmonėmis leidžiamės į pokalbį vos susitikę, kitų šalinamės, nesivargindami pagrįsti, kodėl. Intuicija yra pasitikėjimas savo pasąmonėje sukaupta informacija, kad ji bus teisinga. Angliškai tai labai taikliai pavadinta – „gut feeling“ („skrandžio jausmas“). Vadinasi, vadovaujamasi ne racionaliu protu, o jutimu skrandyje. Pavyzdžiui, man dažnai jis susitraukia, jeigu sutinku daryti kažką, kas logiškai atrodo teisinga, bet kažkur giliai pasąmonėje žinau, kad būtų geriau, jeigu to nedaryčiau. Matyt, tais momentais pritrūksta pasitikėjimo savo intuicija, tad einu loginiu keliu.


Vis dėlto manau, kad intuicija yra labai svarbi, juk jau ir moksliškai yra įrodyta, kad mūsų sąmonė yra tik įvykių interpretacija, reali informacija yra saugoma ir procesuojama mūsų pasąmonėje bei kūne, kurie yra labai stipriai sujungti. Žinoma, to mūsų nemoko mokykloje, mus skatina vystyti kritinį mąstymą, argumentuoti savo pasirinkimus. Tai – labai svarbu, bet yra ir kita medalio pusė: įrankių, kuriais esame aprūpinti sėkmingam egzistavimui ir kuriais nemokame sėkmingai naudotis, dėžė. Bent jau manęs niekuomet nemokė intuicijos, jau suaugusi pradėjau pati skaityti neuromokslinę literatūrą, domėtis sąmonės ir pasąmonės vyksmais, meditacijos poveikiu.


Galbūt man niekuomet nekilo minčių abejoti intuicijos egzistavimu, nes būtent ja vadovaujuosi kūryboje, priimu sprendimus, lygiaverčiai balansuodama tarp kritinio mąstymo bei intuityvaus pasirinkimo, kuris dar niekuomet manęs nenuvylė. Galbūt todėl esu tikra, kad jeigu tai veikia kūryboje, panašiai veikia ir gyvenime, tiesiog reikia intuiciją stebėti, lavinti ir ja dažniau naudotis.



Kaip ir kada Jus aplanko garsas (melodija)?

_


Gavusi užsakymą parašyti konkretų kūrinį, pati išprovokuoju muzikines asociacijas. Įeinu į kūrybinį procesą, kuriame viską, ką matau, girdžiu arba jaučiu, transliuoju į muziką. Tai yra sinestetinis procesas, bet aš jį pati įjungiu ir išjungiu, kada noriu. Iš asociacijų sukuriu motyvus, ritmus, melodijas. Labai dažnai geriausios idėjos gimsta vaikštant, važiuojant, laukiant susitikimo, kalbantis su draugais, bet ne visuomet turiu galimybę jas užrašyti.


Tačiau kai nekuriu, man idėjos gimsta klausantis muzikos. Būna, sėdžiu traukiny, ausinėse klausausi kūrinio. Ir jis staiga taip užkabina, kad mintys ir fantazija pradeda kurti savo muziką, o to kūrinio jau ir nebegirdžiu. Stengiuosi prisiminti tą inspiraciją ir ja pasinaudoti, kai rašau kūrinį namuose.

Kaip jaučiatės kurdama muziką?_


Procesas yra labai įvairiapusis – kaip kelionė. Tad ir jausmai keičiasi. Bet iš esmės jaučiuosi labai gerai, savo vietoje, pilnaverčiu žmogumi, kuriam daugiau nieko nereikia. Jaučiuosi, kad darau kažką prasminga ir gyvenu prasmingai. Galbūt todėl niekada neabejojau, kad kompozicija yra mano kelias.


Kuo įdomūs etninės muzikos elementai? Kokias istorijas, Jūsų manymu, jie slepia?

_


Etninė muzika – istorijos patikrinti muzikiniai dariniai, kurie veikė daugelį šimtmečių ir veikia iki šiol. Lyg išgrynintos muzikinės formulės. Nežinau, ką jos slepia, galiu tik nujausti. Liaudies muzika dažnai būdavo gydanti, terapijos, gyvybiškai svarbios informacijos ar išminties perdavimo priemonė. Galbūt ir yra, bet dažnai mes nebežinome, kaip tuos kodus skaityti. Žaviuosi liaudies muzika ir iš jos mokausi.


Koks Jūsų kūrybinis procesas? Ko reikia, kad jis įvyktų ir būtų toks, kokio siekiate?

_


Kūrybinis procesas man yra kelionė. Paskutiniu metu vienas pirmųjų ir svarbiausių kūrybinių elementų yra visiška izoliacija. Ne visuomet taip būdavo. Kai pradėjau studijuoti kompoziciją, dažnai kūrinius rašydavau kavinėse, baruose – nei žmonės, nei triukšmas ar muzika manęs neblaškydavo. Tačiau jaučiu, kad kiekvienas kūrinys pakelia į vis gilesnį lygmenį, tai užima vis daugiau laiko. Einant per tokį procesą, bet kokia distrakcija jį sugriauna – sugrąžina mane į kasdienę realybę ir aš turiu pradėti procesą iš naujo. Prieš 15 metų užtekdavo poros valandų kavinėje prie staliuko, kad įeičiau ir išeičiau iš kūrybinio proceso, dabar man reikia dienų ar net savaičių vienumoje. Paskutiniaisiais metais kiekvienam kūriniui skiriu bent savaitę pabūti namie visiškai viena. Tai, aišku, yra didžiulė prabanga, kadangi aš taip pat einu į darbą ir turiu daugybę kitų įsipareigojimų. Vis dėlto vienatvės laikotarpių kuriant man reikia kaip oro.


Metaforiškai kalbant, kūrinys yra lyg už apšerkšnijusio stiklo. Iš pradžių šerkšnas yra storas, nieko nematyti. Aš pradedu po truputį jį trinti, šildyti, galų gale jis ištirpsta ir išryškėja visas kūrinys.

O pats kūrybinis procesas susideda iš kelių fazių. Sukūriau kelis kūrinius sau, bet visi kiti gimę užsakius (kažkas paprašo, apibrėžia instrumentuotę, trukmę, terminą). Pirmasis mano kūrybinis žingsnis yra nuspręsti, kurią dieną (valandą, jeigu diena užimta) pradėsiu kurti. Negaliu kurti dviejų kūrinių iš karto. Tarp jų turi būti kelių dienų pertrauka. Tas pirmasis prisėdimas lyg atveria man langą į kūrinį – tikrai dar nežinau, kas tai bus, bet pradedu generuoti idėjas, domėtis, skaityti, klausytis, kaupti informaciją, kuri vėliau galbūt išsirutulios į kūrinį. Po to būtinai atrandu laisvą dieną ar savaitgalį pabūti viena ir dar labiau įsigilinti į kūrinio tematiką, sugeneruoti konkrečių muzikinių idėjų. Jei galiu, po šio periodo susitinku su atlikėjais, peržiūrime kartu idėjas, pabandome. Viskas yra labai abstraktu, bet tam tikri muzikiniai momentai jau pradeda konkretizuotis. Po to artėja laikas mano ilgajai individualiai rezidencijai, kai kūrinį užrašysiu.


Metaforiškai kalbant, kūrinys yra lyg už apšerkšnijusio stiklo. Iš pradžių šerkšnas yra storas, nieko nematyti. Aš pradedu po truputį jį trinti, šildyti, galų gale jis ištirpsta ir išryškėja visas kūrinys.


Savo kompozicijos mokiniams nurodau kur kas konkretesnį kūrybinį procesą, susidedantį iš kelių paprastų žingsnių. Visų pirma, informacijos, susijusios su kūriniu, kaupimas; antra, kūrinio formato (priemonių, savotiško rėmo) išgryninimas; trečia, muzikinių idėjų generavimas; po to labai svarbus laikotarpis – atokvėpis, kai visa informacija sugula į pasąmonę, kurioje vyksta procesai, o jie po kurio laiko „išspjauna“ kūrinį. Po to vyksta kruopštus kūrinių užrašymo ir tobulinimo darbas. Aš pati, žinoma, irgi naudojuosi šia technika, būtinai skiriu kuo daugiau laiko pirmiesiems žingsniams, kol kruopščiai užrašau kūrinį – tikrai žinau, kad tai labai gerai veikia.


Yra dar viena labai svarbi formulė, kurią išmokau iš vyresnių kompozitorių bei neuromokslo literatūros. Kūrybai labai svarbus balansas tarp vidinio kritiko ir visiškos laisvės. Svarbu duoti laiko ir erdvės abiem bei juos nuolat kaitalioti: leisti sau nuklysti į visiškas fantazijas, šiek tiek laiko skirti kritiškai peržvelgti, atmesti ir išgryninti kai kuriuos elementus, po to keliauti į visišką laisvę ir vėliau – vėl į vidinį kritiką. Kol kūrinys bus baigtas.




Kokia muzika (atlikimas) suvirpina Jūsų širdį?

_


Įtaigi. Žanro ar stiliaus prasme gali būti įvairiausia. Būna, klausydamasi kūrinio ar dainos staiga išgirstu kažkokį momentą, motyvą, kuris užklumpa savo netikėtumu, iš kitos pusės – tikslumu, artumu. Tarsi jis atspindi kažkokį pasaulinės logikos momentą. Jis suvirpina ne tik širdį, bet dažnai šokiruoja visa esybe, sustabdo laiką, atveria duris į išmintį, kurią žodžiais apibrėžti yra sunku. Tokio kūrinio vėl norisi klausytis, tokius momentus patiriu lygiaverčiai klasikiniuose, šiuolaikiniuose, popmuzikos, liaudies kūriniuose. Galbūt tai yra kažkas, ką žmonės apibrėžia žodžiu „genialu“.

Gamtos elementai svarbūs kūryboje – jei ne pavidalu, tai emocijomis veda į ją. Kiek gamtos reikia pačiai?_


Gamta man yra namai. Neseniai žiūrėjau BBC serijas apie antikinius monstrus. Už kaimo ribų gamtos nežinomybė būdavo be galo bauginanti – nekontroliuojama, chaotiška gamta buvo vienas iš didžiųjų praeities monstrų. O aš joje jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. Esu ne kartą pasiklydusi miške, bet vietoj baimės jausdavau visišką ramybę. Žiūrėdama siaubo filmuose klaidinančias ir bauginančias šakas, jaučiu medžių aurą tarsi apsaugą. Gyvūnai ir visi įmanomi ne šio pasaulio gyventojai neatrodo grėsmingi gamtoje, bet yra natūrali jos dalis, kaip ir aš. Mieste yra kitaip – gyvenu Londone, kuriame be galo gražiai prižiūrėti didžiuliai parkai. Bet jie vis dėlto neatperka buvimo gamtoje. Mieste jaučiuosi socialinės visuomenės dalimi, bet visuomet beprotiškai ilgiuosi tos žmogaus nesukontroliuotos gamtos.


Apie ką sukasi Jūsų mintys (pasaulis)?

_


Šiuo metu išgyvenu posūkį gyvenime – kraustausi į Škotiją. Labai laukiu naujo etapo, ketinu kur kas daugiau laiko skirti kūrybai, norėčiau atidėti jo daugiau ne užsakymams, bet mano asmeniniam kūrybiniam ieškojimui, tyrimui, už kurį, aišku, niekas nemokės, bet man, kūrėjai, labai reikalingas, kad galėčiau atverti gilesnių įžvalgų, stipresnės muzikinės intuicijos. Visa tai yra labai abstraktu, bet aš labai gerai žinau, kad skiriant tam pakankamai laiko, atlygis yra tiesiog neapsakomas. Labai laukiu šio etapo, kadangi galėsiu būti labai arti fantastiškos Škotijos gamtos – kalnų, ežerų, kaip aš sakau: „Tokio grožio kaip filmuose, bet iš tikrųjų“. Šiek tiek keliavau čia, įspūdis yra tiesiog nenupasakojamas. Tad daug minčių nukreipta į ateitį.


Dabarties rutina visai kitokia – turiu labai daug mokinių (smuiko, fortepijono, kompozicijos). Jie užima daugiausia mano laiko ir dėmesio. Mėgstu mokytojauti, bet man tai yra labai intensyvus ir asmeniškas procesas. Per dieną kartais turiu net 12 mokinių, taigi tiek pat labai intensyvių susitikimų su skirtingais žmonėmis. Dažnai po tokios dienos pamirštu, kas buvo prieš ją ir kas bus po jos. Ypač šiuo metu, prieš kalėdines atostogas, viskas intensyviau: pamokos, koncertai, kuriuose grosiu įvairios muzikos ir ji taip pat turi tilpti mano galvoje. Be to, artėja ir mūsų operos „Confessions“ premjera Londone, šį ketvirtadienį. Tad dienos taip ir plaukia, pilnos įspūdžių ir muzikos.


Man moksliniai atradimai nerimo nekelia. Manau, yra nuostabu, kad mes, žmonės, norime pažinti, kurti, išrasti. Tai yra nuostabios mūsų savybės, kurios man atneša labai daug džiaugsmo.

Kokie moksliniai atradimai labiausiai džiugina, o gal atvirkščiai – kelia nerimą?

_

Man moksliniai atradimai nerimo nekelia. Manau, yra nuostabu, kad mes, žmonės, norime pažinti, kurti, išrasti. Tai yra nuostabios mūsų savybės, kurios man atneša labai daug džiaugsmo. Nerimą kelia žmonijos sąmoningumas ir kaip mes tuos išradimus panaudojame. Pavyzdžiui, plastikas. Puikus išradimas, stipri lengvai pagaminama medžiaga. O kaip mes tuo atradimu pasinaudojome? Baigiame negrįžtamai užteršti mūsų žemynus ir vandenynus. Problema yra ne išradimai, o mūsų trumparegiškumas ir savanaudiškumas, mes negalvojame apie pasekmes aplinkiniams ir aplinkai. Tos problemos man tikrai kelia didelį nerimą, bet nežinau, ar jos apskritai yra išsprendžiamos. Turbūt ne.


Galbūt toks žmogaus likimas – be perstojo kovoti su savo paties išrastais demonais. Galbūt mes išvalysime iš vandenynų plastiką. Pamatę grėsmę šimtai nepriklausomų mokslininkų sukūrė puikias gamtos neteršiančias alternatyvas vienkartinėms plastikinėms pakuotėms bei valymo įrenginius, išvalančius plastiką iš vandenyno. Vis dėlto net ir tada pasaulis nebus išgelbėtas – mes baigiame sugriauti ekosistemą, nuo kurios esame patys priklausomi. Būtent išradėjų genas padės mums išvengti šios katastrofos, aš tuo esu tikra. Bet nemanau, kad tai bus laiminga istorijos pabaiga. Tuoj atsiras kažkas kita, ką mes be saiko pereikvosim. Nežinau, ar žmonijai pavyks ištrūkti iš šio amžino rato ir kuri pusė nugalės: godumas, kuris viską sunaikins, ar dosnumas, kuris viską išgelbės...


Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?

_


Linkiu ramybės, laisvės, būtinai sveikatos – tiek fizinės, tiek psichologinės, ir žinoma, laimės, šilumos ir meilės. Galbūt atrasti daugiau laiko sau, nebijoti pokyčių; prisiminti, kad gyvenimas yra laikinas, o mes turime jame prasmę. Svarbu atrasti laiko jai suprasti ir pagal ją gyventi.


Kalbino Cikados