Trečiadienio naktį sukrėtė liūdna žinia – mirė kompozitorius Faustas Latėnas. Vilniaus mažajam teatrui tai itin skaudus įvykis, F. Latėnas – neatsiejama šio teatro ir jo bendruomenės dalis. Jautriomis mintimis apie mylimą kolegą, artimą draugą ir teisingą patarėją dalijasi režisieriai Rimas Tuminas ir Gabrielė Tuminaitė, Vilniaus mažojo teatro aktoriai ir vadovai.
Faustas Latėnas buvo geras, ištikimas režisieriaus Rimo Tumino draugas. Anot režisieriaus, tokių draugų gyvenime pasitaiko labai mažai: „Galiausiai štai, ir tų draugų netenkame ir liekame vienatvėje. Faustas dabar pastūmėjo mane į vienatvę, o draugas jis buvo ilgus metus. Draugas visur – gyvenime, paslaptyse... Faustas labai nuspėdavo žmogaus dvasią, sielą, skausmą.“
R. Tuminas, kalbėdamas apie kompozitorių, teigia jį buvus kupinu liūdesio. „Jo muziką lydėjo amžinas requiem – tėvams, kuriuos labai mylėjo, sūnui, kurio neteko ir turbūt niekada su tuo nesusitaikė. Liūdnos buvo jo natos, bet ir šviesios. Faustas buvo... režisuojantis kompozitorius. Ne veltui jis mane kadaise, dar tik grįžusį iš Maskvos, šnekino pamokyti jį režisūros. Bet jis juo ir tapo – visada patardavo aktoriams, padėdavo“, – prisimena R. Tuminas.
Nors gyvenime ir darbuose pasitaikydavo ir barnių, lengvų nesutarimų, R. Tuminas sako negalėjęs dirbti be Fausto Latėno ir Adomo Jacovskio: „O dabar neįsivaizduoju, kaip bus. Mes byrame, išeiname. Tai mūsų kartos pabaiga, bet tame nieko tragiško. Kiekvienas išeina, kada jam reikia, kada jis nori arba jį, nenorintį, pakviečia.“
R. Tuminas, šiuo metu esantis klinikose Vokietijoje, prisipažįsta net apie apimančią savitą gėdą. „Buvau čia ir birželį, kai Lietuvoje staiga mirė Gediminas Girdvainis. Dabar vėl atvykau čia ir štai kas... Gėda, gėda prieš juos. Tarytum aš vienintelis noriu pabėgti nuo mirties, pasakyti, kad čia nebus mirties. Yra ta mirtis, yra. Tik teatras mums leidžia gyventi tuo, kad mirties nebus. Tai – didžioji teatro iliuzija“, – atvirauja režisierius.
Aktorė Larisa Kalpokaitė kompozitorių F. Latėną apibūdina konkrečiai – tai žmogus, kuris nemelavo. „Pažinojau Faustą nuo pat konservatorijos laikų, nors tuomet mes tik pasisveikindavome. Artimiau susipažinome jau tada, kai kūrėsi Vilniaus mažasis teatras, kai buvo statomi spektakliai. Faustas buvo visoks, bet labiausiai – žmogus, kuris nemelavo. Jis nevyniojo žodžių į vatą. Jis arba nieko nesakydavo, arba sakydavo tiesą“, – talentingą kūrėją prisimena aktorė.
Anot L. Kalpokaitės, toks teisingumas, kokiu pasižymėjo F. Latėnas, labai reta ir brangi savybė.
„Net nekalbu apie tai, koks puikus jis buvo kompozitorius, puikus teatro žinovas, išmintingas vadovas. Beje, prisimenu juokingą nutikimą. Seniai, kai dalyvavome festivalyje „Baltijskij dom“ ir vaidinome „Nusišypsok mums, Viešpatie“, repetavome didžiulėje didžiulėje salėje. Salė buvo tuščia, tik aktoriai scenoje, o Faustas – paskutinėje eilėje. Skamba jo sukurta muzika ir Faustas rimtu veidu sako – kokią gražią muziką parašiau, kokią gerą!“, – juokiasi šviesias akimirkas prisimindama L. Kalpokaitė.
Vilniaus mažojo teatro režisierė Gabrielė Tuminaitė, paklausta apie F. Latėną, sako, kad kol kas kažką pasakyti apie šią netektį – be galo sunku: „Tų atsiminimų dar nelabai yra – turiu omenyje, kad buvo daug planų, daug darbų. Baisu, kas dabar taip sukurs muziką? Faustas buvo toks vienintelis... Ir ne tik Lietuvos mastu. Kur jis benuvykdavo, visi žavėdavosi jo muzika. O kas dabar?“
Pasak G. Tuminaitės, labiausia ją žavėjusi F. Latėno savybė buvo humoro jausmas. „Jis turėjo labai aštrų humoro jausmą, labai gerą, nors gyvenimas buvo tragiškas. Prisimenu, kai gastroliavome Kinijoje, Italijoje – būdavo įtampos, sunkių akimirkų, o Faustas sugebėdavo prajuokinti!“, – prisimena G. Tuminaitė.
Aktorius Almantas Šinkūnas teigia: „Mano širdyje skambėjo, skamba ir visada skambės „Nusišypsok mums, Viešpatie“ melodija – amžino gyvybės ir mirties rato tema, kurią taip tiksliai atpažino ir užrašė Faustas. Žmogus, kuris jautė mūsų trapumo pulsą ir juo pasidalino.“
Teatro vadovė Daiva Baltūsytė-Len kompozitorių F. Latėną apibūdina konkrečiai ir prasmingai – kaip nuostabų patarėją. Tą, kuris be nereikalingų emocijų suprasdavo, patardavo, įkvėpdavo ramybe ir pasitikėjimu.
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė nuoširdžią užuojautą dėl netikėtos ir skaudžios kompozitoriaus Fausto Latėno netekties.
Pasak Prezidento, Lietuva atsisveikina su ryškia talentinga asmenybe, svariai prisidėjusia prie teatrinės kultūros mūsų šalyje plėtros, sukūrusia teatro muzikos fenomeną, gebėjusia muzikine kalba unikaliai atskleisti spektaklio temą ir gylį, paversti muziką visaverte teatrinio vyksmo dalyve. „Pažinojome Faustą Latėną kaip teatro žmogų, tačiau kompozitorius paliko ryškų pėdsaką ne tik Lietuvos kultūros padangėje, bet ir diplomatijoje, politiniame ir visuomeniniame gyvenime. Tai buvo aktyvus kultūros lauko formuotojas, simbolizavęs naujos nepriklausomos Lietuvos kultūros atgimimą“, – sakė šalies vadovas.
Užuojautą išreiškė ir Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis. „Faustas Latėnas savo darbais ne tik prisidėjo prie moderniosios Lietuvos muzikos istorijos, bet ir dėjo visas pastangas kuriant nepriklausomos Lietuvos kultūros sektorių ir teatrinę kultūrą jame. Jo vizija ir veikla liks kokybės ir gerovės standartais ateinančioms kartoms. Reiškiu nuoširdžią užuojautą Fausto Latėno artimiesiems, kolegoms ir jo talento gerbėjams“, – teigia parlamento vadovas.
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis taip pat išsakė užuojautą. „Nuoširdžiai užjaučiu artimuosius, bičiulius, visus, kuriems teko laimė pažinoti šią iškilią asmenybę ir išvysti ryškią talento šviesą“, – sakoma premjero žinutėje.
Parengė Virginija Sližauskaitė